Šventasis vienuolis Paũlius Tebiẽtis, (Paũlius Atsiskýrėlis, Paũlius Eremitas, Pirmasis Atsiskýrėlis; gr. Παῦλος ὁ Θηβαῖος, lot. Paulus Eremita, Paulus de Thebis Anachoreta, rus. Па́вел Фиве́йский , Павел Еги́петский, Павел Отше́льник, Павел Пусты́нник) – pirmasis krikščionių atsiskyrėlis, gyvenęs Egipto dykumoje. Antano Didžiojo, Egiptiečio (†356), laikomo vienuoliško gyvenimo pradininku, bendraamžis.
Duomenų apie Pauliaus iš Tebų gyvenimą yra labai nedaug. Kone vienintelis biografinės informacijos šaltinis yra jo gyvenimo aprašymas, pirmą kartą pateiktas palaimintojo Jeronimo (†420) hagiografijos veikale „Vita Sancti Pauli Monachi Thebaei“ (apie 375).
Paulius Atsiskyrėlis kilo iš pasiturinčios egiptiečių šeimos, gimė apie 228-341 Tèbuose (gr. Θῆβαι), pietryčių Egipte. Būdamas penkiolikos metų, liko našlaitis.
Romos imperatoriaus Decijaus (valdė 249-251 m.) krikščionių persekiojimų laikais, kai gyveno Paulius, buvo reikalaujama, kad kiekvienas asmeniškai dalyvautų pagoniškose apeigose. Kas paklusdavo, gaudavo pažymą. Nemažai krikščionių, saugodami gyvybę, priėmė šias imperatoriaus iškeltas sąlygas. Kiti, trokšdami likti ištikimi Kristui ir sekti evangeliniais neturto, skaistybės ir paklusnumo patarimais, bėgo iš pasaulio į Egipto tyrus – laukinių žvėrių, plėšikų ir demonų viešpatiją. Čia jie gyveno kaip atsiskyrėliai (anachoretai) vienatvėje ar su keliais mokiniais arba pradėjo burtis į bendruomenes (koinobijas, iš gr. κοινό-βιος koinos bios – bendras gyvenimas), kurioms vadovavo renkamas vyresnysis.
Paulius tuo metu kažkiek laiko slapstėsi. Manoma, kad atsiskyrėlišką gyvenimo būdą dykumoje jis greičiausiai pasirinko ne tik dėl asketizmo ir meditacijos, bet ir dėl Decijaus siautėjimo – kad nesukeltų pavojaus jį priglaudusiems draugams ir išgelbėtų tikėjimą.
Kai imperatorius Decijus, kovodamas su gotais, žuvo, persekiojimai aprimo. Bet Paulius nusprendė negrįžti – pajuto, kad atsiskyrėlio gyvenimas jam labai tinka. Miestas, šeima ir materiali gerovė jo nebedomino, o dykuma, jos olos, vandens šaltinis bei keletas vaismedžių tapo jam džiaugsmo ir palaimos pasauliu. Tad liko gyventi Egipto dykumoje, iki savo ilgo gyvenimo pabaigos.
„Keliaudamas iš vienos vietos į kitą ir ieškodamas tinkamiausios priebėgos dykumoje, Paulius priėjo uolingą kalną ir netoli jo papėdės rado akmeniu užverstą olą. Išritinęs akmenį, viduje jis pamatė platų praėjimą, kurio atvirą viršų gaubė ilgos ir tankios datulių medžio šakos, o netoliese tekėjo labai tyro vandens šaltinis. Ši nuošali ir kitiems nepastebima vieta taip patiko jaunuoliui, kad jis nusprendė ten įsikurti visam laikui. Apsigyvenęs dykumoje, anachoretas joje pragyveno apie devyniasdešimt vienerius metus [...] Dienomis ir naktimis jis meldėsi [...]“
Hagiografijoje rašoma, kad maitinosi Paulius palmių vaisiais ir duona, kurios kasdien atnešdavęs varnas. Galbūt, kaip dažnai manoma, ši legenda kilusi iš Senojo Testamento pasakojimo apie pranašą Eliją (1 Kar 17, 4-6), kurį dykumoje taip pat maitinęs varnas.
Pauliui Tebiečiui sulaukus 113 metų, jį aplankė devyniasdešimtmetis šventasis Antanas ir neapleido jo iki mirties. Antanui Paulius papasakojo kaip jis atsidūrė dykumoje, kaip gyveno ir vertėsi.
„Baigdamas savo pasakojimą palaimintasis Paulius šventajam Antanui pasakė: „Jau atėjo metas man iškeliauti, todėlei tu esi Dievo siųstas užberti mano kūną žeme. O tau dar reikia gyventi, dėl savo brolių. Dabar eik į vienuolyną ir atnešk apdangalą apsiausti mano kūną“.
Sugrįžęs į Pauliaus buveinę, Antanas rado jį nebegyvą. Ir į susitikimą su mirtimi Paulius Tebietis išėjo vienas, niekam nežinant, kada ir kaip.
„Antanas [...] atėjęs antrą kartą į olą senolio neberado gyvo. Palaimintasis klūpojo ant kelių iškeltomis į dangų rankomis. Atrodė, kad jis meldžiasi, bet siela jau buvo pakilusi pas savo Kūrėją[...] Labai liūdėdamas šventasis Antanas aprengė mirusiojo kūną šarvotiniu apdaru ir nuoširdžiai melsdamasis jį palaidojo. Tada pasiėmė Pauliaus palmių drabužius ir grįžo į savo vienuolyną. Tik per iškilmingiausias šventes jis užsivilkdavo šį brangų rūbą, apie kurį šventojo Pauliaus gyvenimo aprašytojas palaimintasis Jeronimas pasakė taip: „Jei man reikėtų rinktis, greičiausiai pasirinkčiau Pauliaus rūbą su jo nuopelnais, o ne karalių porfyrą su jų karalystėmis [...]“.
Legendos pasakoja, kad iškasti duobę ir laidoti Paulių padėjo du liūtai (ši legendos dalis atitinka Marijos Egiptietės istoriją).
Paulius Atsiskyrėlis neturėjo nė vieno mokinio. Nepaliko jokio užrašyto žodžio. Bet daugeliui tapo nuostabiu žiburiu. Kai šventojo Antano mokiniai paprašė papasakoti apie pažintį ir susitikimus su Pauliumi, šis atsakė:
„Vargas man, nusidėjėliui! Aš tik vadinuosi vienuoliu... Mačiau Eliją, mačiau Joną dykumoje, mačiau Paulių rojuje...“
Pauliaus palaidojimo vieta nebuvo pamiršta. V amžiuje olos, kurioje gyveno šventasis, vietoje buvo įkurtas iki šiol veikiantis Šventojo Pauliaus vienuolynas. Pauliaus relikvijas kartu su Paisijaus Didžiojo relikvijomis V amžiuje šventasis Izidorius (†449) perkėlė iš Egipto į Pisidiją (gr. Πισιδία, lot. Pisidia; Mažoji Azija). XII amžiuje, pasak tradicijos, jos buvo pervežtos į Konstantinopolį. 1240 metais dalis jų buvo nugabenta į Veneciją, į San Giuliano bažnyčią, kita dalis – į Romą.
Dailėje Paulius Atsiskyrėlis dažniausiai vaizduojamas senas, suvargęs, išsekęs, žilas, ilga barzda, nuogą kūną prisidengęs palmių šakomis (Nacionaliniame Dailės muziejuje saugomas įdomus italų baroko autoriaus Salvatoro Rozos (1615-1673) darbas „Šv. Paulius Atsiskyrėlis“). Laidojimo scenose neretai vaizduojamas su šventuoju Antanu, o atributai – varnas ir du liūtai.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje šventasis Paulius Atsiskyrėlis minimas sausio 28 dieną (15 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal Dmitrijaus Gumilèvskio, vyskupo Filarèto (1805 - 1866) parengtus „Šventųjų gyvenimus“ („Жития святых, чтимых Православною Церковию", 1892. / Январь. – 1900. – 355, IV с. ); „Stačiatikių enciklopediją“ (ЦНЦ „Православная энциклопедия“; enciklopedinius žinynus
