Serafimas Sarovietis – 1903 metais Rusijos Stačiatikių Bažnyčios paskelbtas šventuoju Sarovo vienuolyno jerovienuolis hesichastas, Divėjevo moterų vienuolyno įkūrėjas ir dvasinis globėjas. Vienas gerbiamiausių Stačiatikių Bažnyčios vienuolių ir mistikų jos istorijoje, savo gyvenimu bei mokymu įkūnijęs krikščioniško nuolankumo, maldos ir Dievo meilės idealus, bandęs perduoti pasauliečiams kontempliatyvųjį ir asketiškąjį vienuolynų mokymą ir teigęs, kad kiekvieno krikščionio tikslas – jungtis su Šventąja Dvasia. (Kanonizaciją taip pat pripažino ir Romos Katalikų Bažnyčia, jos popiežius Jonas Paulius II (..) vadino Serafimą šventuoju už jo idėjas, mintis, o ypač už mokymą apie „žengimą per vilties slenkstį“).
Hesichazmas (nuo gr. ἡσυχία hēsychia – tyluma, tyla, ramuma, ramybė, rus. безмолвие, исихазм) – iš Dykumos Tėvų (anachoretų) kildinamas dvasinis Stačiatikių Bažnyčios vienuolių judėjimas, pabrėžęs širdies laikymo tylumoje („širdies tylėjimo“) svarbą. Šio judėjimo pradžia laikytina pirmųjų krikščionybės amžių dykumos vienuolių anachoretų patirtis, fragmentiškai perteikta veikale „Apophtegmata Patrum“ (apie 5 a.). Pastaraisiais šimtmečiais mistinę hesichastų patirtį itin išpopuliarino ir įtaką visai Rytų krikščionybei padarė Nikodemo Agioriečio (†1809), „Nematomos kovos“ autoriaus, sudaryta Bažnyčios tėvų asketinių ir mistinių tekstų antologija „Filokalia“ (gr. Φιλοκαλία, sen. slav. „Dobratoljubie“, liet. „meilė gėriui“).
Pagrindinė hesichastų praktika – Jėzaus malda („Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio“). Hesichastai skaitydavo Jėzaus maldą užsidarę tamsiuose kambarėliuose (sėdėdami užsimerkę, tam tikru būdu sutelkę dėmesį ir kvėpavimą), o kad būtų patogiau sekti maldą, naudojo maldos virvelę [slav. vadinama ir „čiotki“ /skaičiúotuvas/, ir „vervitsa“ / virvẽlė/; sen. rus. чьтъки чётки = sen. slav. вервица ве́рвица /virvẽlė/ – mažybinis iš sen. slav. вервь вервь – /vir̃vė/]. Svarbiausia šioje praktikoje ne ištartų maldų skaičius, o dėmesys, skiriamas kiekvieno žodžio prasmei; tikslas – būti nuolatinėje Dievo akivaizdoje, t. y. melstis ištisą parą.
Žymiausi Rusios stačiatikių hesichastai – šventieji Sergejus Radonežietis (†1392), Andrejus Rubliovas (†1428), Paisijus Veličkovskis (†1794), Teofanas Atsiskyrėlis (†1894), Ignacas (Ignotas) Briančianinovas (†1867) ir Serafimas Sarovietis (†1833), pramintas „liepsnojančiu ir gydančiu Žemės Angelu“.
Vienuolis Serafimas, pasakoja savo straipsnyje žinomas filosofas ir stačiatikių teologas, prisidėjęs prie šventojo Serafimo populiarinimo vakaruose, Pavelas Jevdokimovas (rus. Па́вел Евдоки́мов; † 1970), „buvo Puškino amžininkas; jam mirštant, Gogoliui buvo dvidešimt ketveri, o Dostojevskiui – dvylika. Iš pažiūros jo gyvenimo kelias buvo labai paprastas, tačiau jį nuolat lydėjo galingi ženklai. Jo gimimas sutapo su jo tėvo, statybų rangovo, pradėtos katedros statymu. Simboliais kalbant, šventasis Serafimas atėjo į pasaulį tarsi šviesus Dievo šventyklos fragmentas, tarsi viena iš jos ikonų“. (Paul Evdokimov, Saint Seraphim of Sarow, The Ecumenical Review, April, 1963)
Serafimas – Prochoras Izidorovičius Mošninas (Про́хор Иси́дорович Мошни́н ar Машни́н) gimė 1754 metais Kurske, turtingo ir žymaus pirklio Izidoriaus Ivanovičiaus Mošnino (arba Mašnino; †1760 m.) ir jo žmonos Agafijos Fotijevnos (merg. Zavozgriajevos; †1800 m.) šeimoje. Labai anksti neteko tėvo.
Šventojo hagiografijose, sudarytose skirtingų autorių, pasakojami du jo ankstyvųjų metų įvykiai. Pirmasis apie tai, kaip jis, būdamas septynerių metų, iškrito iš Sergijaus ir Kazanės Dievo Motinos katedros, statomos sudegusios Šventojo Vienuolio Sergijaus Radonežiečio bažnyčios vietoje, tačiau nesusižalojo. Antrasis įvykis apie tai, kaip jis, dešimtmetis sunkiai sirgdamas sapne pamatė Dievo Motiną, pažadėjusią jį išgydyti.
Po to, kai procesijoje pro jo namus buvo nešama Švenčiausiosios Dievo Motinos Ženklo iš Dangaus ikona, o Prochoro motina išvedė šį į lauką, kad pabučiuotų ją, berniukas pradėjo taisytis ir netrukus pasveiko.
Ūgtelėjęs, 1776 metais jis atliko piligriminę kelionę į Kijevą, į Kijevo Pečiorų laurą, kur šventoji senolė (senvienuolė) Dosifėja Kijevietė (arba Dosifėjus Kijevietis; 1721-1779) jį palaimino ir nurodė vietą, kur jis turėjo priimti klusnumo įžadus ir šventimus – Sarovo vienuolyną Tambovo gubernijoje. 1778 metais jis, davęs šio vienuolyno senoliui Juozapui (Josifui) klusnumo įžadus, tapo novicijumi.
„Nuo pat vaikystės stebuklingi išgijimai, Mergelės pasirodymai ir pranašystės buvo jo gyvenimo dalis ir paskatino jį įstoti į Sarovo vienuolyną. Aukštas ir tvirto sudėjimo, gyvos ir protingos veido išraiškos, apsiskaitęs, gerai išmanantis Raštus ir Bažnyčios Tėvų darbus, spinduliuodamas dvasiniu grožiu, jis tapo novicijumi būdamas devyniolikos.“ (Paul Evdokimov, ibid.)
1780 metais sunkiai susirgo, visas kūnas išburko, o gydytojai trejus metus besitęsiančios ligos priežasties nustatyti negalėjo. Daugiau nei metus Prochoras praleido lovoje. Anot Serafimo Divėjevo vienuolyno kronikos, liga jam atnešė daug dvasinės naudos: „Jo dvasia sustiprėjo tikėjimu, meile ir viltimi į Dievą“.
1786 metais įvyko jo įvilktuvės – jis davė mažosios schemos įžadus ir gavo Serafimo vardą; buvo suteikti jerodiakono šventimai, o 1793-aisiais jis tapo jerovienuoliu – kunigu vienuoliu.
„Dvidešimt aštuonerių vaikinas davė vienuolinius įžadus ir gavo Serafimo vardą. Šiuo hebrajišku vardu įvardijama pirmoji angelų hierarchija, reiškiantis – „liepsnojantis“, „žaibuojantis“. „Žemiškas angelas ir dangiškas žmogus“, – gieda Bažnyčia per jo vardadienį. Įšventintas diakonu per Didžiojo ketvirtadienio liturgiją, jis išvydo angelų apsuptą Kristų. Tapęs kunigu, Serafimas kasdien švęsdavo Eucharistiją, kurioje kartu su Jėzaus malda rasdavo neišsemiamą stiprybės ir džiaugsmo šaltinį“. (Paul Evdokimov, ibid.)
1794 metais, mėgstantis būti atsiskyręs ir vienumoje, apsigyveno miške, celėje už penkių kilometrų nuo vienuolyno.
Pasiryžęs sudėtingų asketinių pratybų žygdarbiams, žiemą ir vasarą dėvėjo tuos pačius drabužius, pats miške apsirūpindavo maistu, mažai miegojo, griežtai pasninkavo, skaitė šventąsias knygas – Evangeliją, Bažnyčios Tėvų raštus, kasdien ilgai melsdavosi. Greta celės Serafimas augino daržą ir įrengė bityną.
„Serafimas troško likti vienas su Dievu. Vėliau jis sakydavo: „Mano siela buvo tokia sklidina džiaugsmo, kad tikrai nejaučiau gyvenąs žemėje“. Tais atsiskyrimo ir visiškos vienatvės metais Serafimui teko patirti baisią kovą: „Tasai, kuris pasirinko dykumą ir tylą, turi nuolatos jaustis nukryžiuotas“, – sakydavo jis, įkvėptas seno vienuolinio šūkio: „Atiduok savo kraują ir gauk Dvasią“. (Paul Evdokimov, ibid.).
Toje dykynėje, ilgomis rudens ir žiemos naktimis, šventąjį dažnai apimdavo nerimas, netikrumas – bijojo būti Dievo apleistas. Vėliau jis užsiminė apie tai, ką išgyveno, sakydamas: „Kiekvienas, kuris pasirenka vienatvę ir tylumą, turi nuolat jaustis nukryžiuotas“. Jis patyrė tai, ką patyrė kiti vienuoliai, ir nusakė keliais žodžiais: „Atiduok savo kraują ir priimk Dvasią!“
Daug Serafimo gyvenimo istorijų, nutikusių jam gyvenant „girios dykumoje“ yra išties įspūdingos – kelerius metus asketas maitinosi tik garšvomis; vėliau įsikūrė ant uolos, miško gilumoje ir taip praleido tūkstantį dienų ir tūkstantį naktų, be perstojo melsdamasis Jėzaus maldą. Ir pats tapo gyva malda, maldos įsikūnijimu. Galiausiai į jo sielą atėjo dangiška ramybė.
Ne vienas iš tų, kurie atkeliavo pas jį dvasinio patarimo, matė didžiulį lokį, kurį šventasis vienuolis maitino duona iš savo rankų (pasak paties Serafimo, šis lokys nuolat ateidavo pas jį); žinoma, kad senolis maitino ir kitus gyvūnus.
„Per tuos trejus metus – tiek truko tas jo neįprastas žygdarbis, – jis pats tapo gyva, įkūnyta malda. Serafimas baigė savąjį išbandymą ugnimi, ir blogio jėgos buvo nutildytos, o atsiskyrėlio sieloje apsigyveno dieviška ramybė.” (Paul Evdokimov, ibid.).
Iš labiau dramatiškų nutikimų žinomas įvykis su plėšikais. Kaip pasakojama, keli plėšikai, sužinoję, kad pas Serafimą dažnai lankosi turtingi svečiai, nusprendė apiplėšti jo celę. Užtikę miške besimeldžiantį, galvažudžiai jį, visiškai nesipriešinantį, primušė ir kirvio pentimi praskėlė galvą, bet nieko celėje neradę greit pasišalino. Šventasis vienuolis per stebuklą sugrįžo į gyvenimą, bet po šio įvykio jis visiems laikams liko sukumpęs.
„Šventąjį Serafimą aplankė Mergelė, lydima apaštalų Petro ir Jono. Mergelė išgydė jį ir pareiškė apaštalams: „Šis žmogus – vienas iš mūsų“. Jis buvo išgydytas, tačiau liko sulinkęs ir vaikščiojo su lazda; plaukai smarkiai pražilo“. (Paul Evdokimov, ibid.).
Vėliau tie žmonės buvo sučiupti ir atpažinti, tačiau tėvas Serafimas jiems atleido, paprašė, kad suimtiems plėšikams būtų dovanota bausmė, ir pagrasino paliksiąs savąją buveinę, jei jam bus atsakyta. Ir jie buvo nenubausti.
Šis įvykis pastūmėjo atsiskyrėlį grįžti į visuomenę. 1810 metais jis paliko mišką ir apsigyveno vienuolyne.
Kaip senieji Sinajaus ir Atono kalnų hesichastai, šventasis davė tylos įžadą. Tylėjo net kai vyskupo įsakymu grįžo į vienuolyną. Tų metų gegužės 9 dieną jis užsidarė savo celėje. Patalpa buvo nešildoma. Stovėjo tik stalas ir medinė kaladė, kuri jam atstodavo kėdę. Iš pradžių jis miegodavo sėdėdamas, vėliau – savo paties pasidarytame karste, taip primindamas sau apie mirtį ir nenorėdamas, kad siela prisirištų prie laikinų dalykų. Serafimo gyvenimo aprašymuose pabrėžiama, kad jis toli gražu ne sielvartavo dėl „apgailėtino, niekingo pasaulio“, o pasiaukojo jo perkeitimui.
Penkiolika metų gyveno visą laiką atsiskyręs ir su niekuo nesusitikdamas, vienumoje ir be perstojo melsdamasis. 1825 metais, paklusdamas Mergelės įsakymui, sušvelnino savo vienatvės taisyklę ir atvėrė celės duris. Paklusniai, nuolankiai. Ir tai rodė ne jo silpnumą, o jėgą – nuolankumas perkelia egzistencijos ašį nuo ego prie Dievo. Asketai nuolankume įžvelgia meną rasti tikrąją savo paskirtį ir vietą, kaip Viešpaties tarnui ir Sužadėtiniui. Žmogus tampa geras, harmoningas. Jo „gyvenimas sutvarkomas kaip liturginės pamaldos, kaip šventovės architektūra, kaip „didelio panašumo“ su Karalystės tvarka meno mokanti ikona“ (Paul Evdokimov, ibid.).
Žmonės, vienuoliai ir pasauliečiai, turtingi ir vargšai, žinodami, kad jis turi aiškiaregystės dovaną ir gydo ligas – ėjo pas jį patarimo, pamokymo, paguodos, vildamiesi, kad bus apšviesti, paguosti, išgydyti. Pas jį lankėsi ir kilmingiausi žmonės, tarp kurių buvo ir imperatorius Aleksandras I. Į visus, kurie pas jį ateidavo, jis kreipdavosi žodžiais „Mano džiaugsme!“, o bet kuriuo metų laiku sveikindavo žodžiais „Kristus prisikėlė!“ (nors pagal taisyklę tokie žodžiai sakomi nuo Velykų iki Viešpaties Žengimo į dangų).
„Po trisdešimt septynerių atsiskyrėliško gyvenimo metų šventasis Serafimas pagaliau išėjo į pasaulį ir pradėjo savo charizminę tarnystę kaip vienuolis senolis (stariec). Jis buvo gausiai apdovanotas kaip gydytojas, nuodėmklausys ir kaip pranašas. Kaip pranašas, Serafimas visada įspėdavo. Budri jo, rusų tautos angelo sargo, malda buvo tarsi švyturys, šviečiantis tamsiausią nakties valandą. Būti pranašu nereiškė tik pranašauti ateitį – pirmiausia tai reiškė būti Dievo bausmių pranešėju. „Mes užsitraukiame Dievo rūstybę“, – verkdavo jis, apimtas gilaus sielvarto. Serafimas kalbėjo apie tuos laikus, kai Antikristas pradės šalinti kryžius iš bažnyčių ir ardyti vienuolynus. „Ateis toks suspaudimas, kokio nėra buvę nuo šio pasaulio pradžios; angelai neturės kada surinkti sielų nuo žemės“ (Paul Evdokimov, ibid.).
Vienuolyno celėje šventasis praleido penkiolika metų, tad kai jam vėl pasirodė Dievo Motina, ir liepė palikti vienuolyną bei eiti pas žmones kaip „starcui“ ir sielovadininkui, jam buvo šešiasdešimt šešeri metai.
Atlikdamas asketines praktikas jis rado kelią į maldą, tapusią dvasiniu vyksmu. (Kartais melsdamasis jis pakildavo nuo žemės į orą). Tokių dvasinių aktų siekinys buvo troškimas, kad žmonija prabustų, atgimtų, kad būtų išgelbėta. Paklaustas, kam teikti pirmenybę – kontempliatyviam ar aktyviam gyvenimui, jis galėjo atsakyti: „Įeik į vidinę ramybę, ir daugelis per tave ras išganymą.“ Kiekvienas, nuėjęs ilgą, skausmingą ir pavojingą anachoreto bei asketo kelią ir sugėręs dieviškąją meilę, turi išlieti meilę, kuria yra perpildytas, visiems Dievo siunčiamiems žmonėms. Šventojo jausmai buvo išgryninti, tapo gilesni, o rega ir klausa skverbėsi į žmonių ir daiktų gelmę. Jis gavo širdies pažinimo ir pranašystės dovaną. Jo valia, kurią jis ne numarino, bet išgrynino ir sustiprino paklusnumu ir atsidavimu Dievui, davė jam galią būti virš kūrinijos, netgi ją valdyti. Panašiai kaip kad šventasis Jeronimas rūpinosi liūtu, taip jis, kaip sakoma, maitino mešką.
Savo maldos gyvenime Serafimas laikėsi šventojo Pachomijaus Egiptiečio (†346) regulos, o savosiomis „širdies maldos“, „Jėzaus maldos“ pratybomis jis buvo Nilo Soriečio mokinys. Tai – Sinajuje, o vėliau – Atono kalne išplėtota hesichazmo tradicija. Toji malda išlaisvina širdies erdves ir pritraukia į jas Jėzų nepaliaujamu maldavimu pasigailėti. Ji panaikina bet kurį diskursyvumą ir tampa vienu žodžiu – Jėzaus vardu. Tas vardas be paliovos aidi sieloje, susijungia su kvėpavimu ir tampa gyvybės alsavimu sielos ir kūno vienybėje. Tai, anot Pavelo Jevdokimovo, „ suvidujinta liturgija, nenutrūkstanti bendrystė su Jėzumi, esančiu savo Varde“. Širdin pakviestas Jėzus – „Karalystė nurimusioje sieloje“, iš kur ir kyla pavadinimas „hesychija“ – ramuma, tyluma, taika.
„Be paliovos kartojamas Jėzaus vardas užleidžia vietą Jo artumui, ir žmogus perkeičiamas į tą artumą. Dievo šviesą kontempliuojantis žmogus perkeičiamas į šviesą. Šviesa – tai regėjimo objektas, tačiau ji taip pat yra ir laidininkas. Ikonografijoje tai išreiškia šventųjų aureolės – šventųjų kūnų spindesys yra ontologinė norma. Jis būdingas ir naujojo kūrinio būklei. Evangelijos pasakojimas apie Atsimainymą užbėga už akių Paruzijos ir Karalystės regėjimui. Po Sekminių Taboro šviesa tampa vidinė, ir šventieji kontempliuoja ją savo pačių viduje. Retesniais atvejais ji matoma iš išorės ir gali būti suvokiama atsimainiusiomis juslėmis.“ (Paul Evdokimov, ibid.).
Norint suprasti jo išgydymo stebuklus, reikia pradėti nuo jo paties išgijimų. Kartą, vos tik įveikęs sunkią ligą, jis nedelsdamas ėmė rinkti pinigus vienuolyno ligoninės koplyčios statymui. Ligoninė jam buvo dvasinės Bažnyčios ligoninės simbolis. Čia susiduriame su krikščioniškųjų Rytų samprata, sakramente įžvelgiančia vaistą. Kristus yra gyvybė, Šventoji Dvasia teikia gyvybę, o nusidėjėliai yra ligoniai, nepagydomai sergantys ligoniai, kuriems pats buvimas žemėje yra pragaras. Atgailautojo klausimas – ne tai, kaip jis turi būti nubaustas, bet kas turi įvykti, kad jo neslėgtų ir nebekankintų nuodėmės. Kaip sako 691 ar 692 metais Konstantinopolyje vykęs vadinamasis „Trullo susirinkimas“: „Nuodėmklausiai yra tarsi gydytojai, kurie kiekvienam penitentui [išpažįstančiajam nuodėmes] turi rasti tinkamą vaistą.“ Šventasis Serafimas buvo talentingas sielų gydytojas, kuris minioje iškart pastebėdavo „pavargusius ir prislėgtus“. Tuomet jis su džiaugsmu guosdavo juos liturgijos maldų žodžiais: „Švenčiausioji Mergele, Tu išsklaidai visą nuodėmingą liūdesį; pripildyk ir mano širdį džiaugsmo!“
Bet koks nerimas, taip pat ir šiuolaikinio žmogaus egzistencinis nerimas, yra nuodėmė Šventajai Dvasiai. Jos priežastis - mirties keliamas siaubas, kankinantis žmones, kurie negyvena iš „mažojo prisikėlimo“ krikšto malonės. Pasak šventojo Serafimo, Kristaus prisikėlimas reiškia, kad mirusiųjų prisikėlimas ir būsimojo pasaulio gyvenimas jau prasideda čia, žemėje, tiems, kurie leidžiasi pripildomi Šventosios Dvasios. Jo paties gyvenimas buvo nepaliaujamas Šventosios Dvasios įgijimas, ir jei senoliai, „starcai“ vadinami Šventosios Dvasios mokiniais, tai Serafimui tai itin taikytina. Jo siela buvo kupina Velykų džiugesio. Jo veidas spinduliavo meilę ir džiaugsmą, o jo nuolatinis pasveikinimas buvo: „Kristus, mano linksmybė, prisikėlė“. Jis dėvėjo ilgą baltą apdarą, perjuostą švariu baltu audeklu. Savo mastymą apie Velykas ir Eucharistiją apskritai jis perkeldavo į „savo meilę“ – į žmones, ateinančius pas jį, duodamas jiems šiek tiek savo duonos ir susivienydamas su jais lyg Eucharistijoje.
„1831 metų, Viešpaties Apreiškimo išvakarėse, šventajam Serafimui dvyliktą ir paskutinį kartą pasirodė Mergelė. Šiuo džiaugsmu pasidalijo ir regėjimą papasakojo viena vienuolė. Mergelė atėjo įspėti šventojo: „Netrukus, mano drauge, tu būsi su mumis.“ „Koks džiaugsmas laukia sielos, kai angelai ateina jos ieškoti“, – tarė šventasis, švytėdamas iš džiaugsmo dėl galutinių savo lūkesčių. Jo žodžių „netrukus jus paliksiu“ nuliūdintam vienuoliui Serafimas pasakė: „Drauge, dabar laikas ne sielvartauti, bet džiaugtis“. 1833-iaisiais, Naujųjų metų dieną, sekmadienį, šventasis priėmė Komuniją ir atsisveikino su visais susirinkusiais broliais. Vakare jį girdėjo giedant džiaugsmingas Velykų giesmes. Ryte jį rado suklupusį priešais Mergelės, žinomos kaip „visų džiaugsmų džiaugsmas“, ikoną, ant krūtinės sukryžiuotomis rankomis ir užmerktomis akimis. Nuo nukritusios žvakės medžiaga buvo aprūkusi. Tai buvo šventojo išpranašautas ženklas – jo mirtį paskelbsianti ugnis ar bent jau ugnies pavidalo ženklas“ (Paul Evdokimov, ibid.).
Palaidojo Serafimą Sarovietį prie Sarovo vienuolyno. 1861 metais ant jo kapo buvo įrengta koplyčia (greta Kristaus Žengimo į dangų katedros), o 1903 metų sausio 29 dienos aktu Stačiatikių Bažnyčios Šventasis Sinodas paskelbė jį šventuoju. 1903 metų liepos mėnesį, susirinkus didžiulei miniai žmonių (daugiau nei 100 000), vyko „Sarovo iškilmės“. Pagrindinės pamaldos buvo surengtos Sarove liepos 19-ąją, Serafimo gimimo dieną, dalyvaujant imperatoriui, jo žmonai, motinai ir kitiems imperatoriškosios šeimos nariams. Šventojo relikvijos buvo perkeltos į naują karstą ir nuneštos į Dievo Motinos Užmigimo katedrą.
Bažnyčia šventąjį Serafimą Sarovietį mini sausio 15 d. bei rugpjūčio 1 d. (sausio 2 d. ir liepos 19 d., jo gimimo ir mirties dienomis pagal Julijaus kalendorių)
Pagal: Paul Evdokimov,"Saint Seraphim of Sarow" (“The Ecumenical Review“, April 1963); šventojo hagiografijas; enciklopedinius žinynus
