Šventasis vienuolis Teodòzijus Didỹsis, arba Teodòzijus Cenobiárchas (Teodòsijus, Teodòsijas; gr. Θεοδόσιος ὁ Μέγας, Θεοδόσιος ὁ Κοινοβιάρχης; rus. Феодосий Великий, Феодосий Киновиарх) – vienuoliško bendruomeninio (cenibitinio) gyvenimo Palestinoje organizatorius, vienuolynų kūrėjas, igumenas.
Teodozijus gimė Kapadokijos kaime netoli Kòmano miesto (lot. vad. Comana Chryse arba Aurea, kad būtų skiriama nuo Comana Pontica; gr. Κόμανα; dabar Şarköy Turkijoje), krikščionių Proerezijaus ir Eulogijos šeimoje.
Jau vaikystėje jis nusprendė pasišvęsti Dievui ir tapti Šventojo Rašto tyrinėtoju, vėliau priėmė bažnyčios lektoriaus šventimus (turėjo gražų balsą). Pasak hagiografijų, studijuojant Teodozijų įkvėpė Abraomo pavyzdys, kuris „paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs. Tikėdamas jis apsigyveno pažadėtoje žemėje tartum svetimoje […]. Mat jis laukė miesto su tvirtais pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas būtų Dievas.“ (Žyd 11, 8-10).
Sulaukęs maždaug trisdešimties, apie 451 metus, paliko namus ir leidosi į piligriminę kelionę Jeruzalėn, į Gelbėtojo kančios vietas. Pakely, Antiochijoje, susitiko su šventuoju vienuoliu Simeonu Stulpininku († 569), kuris, kaip rašo Teodozijaus hagiografijoje Dmitrijus Rostovietis, „pabučiavo Dievo įkvėptą jaunuolį“ ir išpranašavęs, kad šis būsiąs Dievo kaimenės ganytoju „ir dar daug ką“, palaimino.
Jeruzalėje Teodozijus lankė Evangelijos įvykių vietas, susipažino su šventuoju vienuoliu hesikastu Longinu, gyvenusiu „prie Dovydo stulpo“ (Jeruzalės tvirtovės bokšto prie Jafos vartų), ir tapo jo mokiniu. Paklusęs Longinui, Teodozijus apsigyveno netoli našlės Glikerijos pastatytos Katizmos (nuo gr. žodžio κάθισμα katizma) bažnyčios, esančios pusiaukelėje tarp Jeruzalės ir Betliejaus. Tačiau jį traukė vienuma ir dykynė, todėl netrukus paliko „Dovydo stulpą“ ir apsigyveno oloje, kurioje, kaip pasakojama, buvo apsistoję kūdikio Jėzaus pagarbinti atvykę išminčiai. skirdamas maldai, nuolat pasninkaudamas ir griežtai laikydamasis nustatytos dienotvarkės
Bet ilgainiui ir „oloje pasidarė ankšta“ - aplink Teodozijų pradėjo burtis vienuoliška bendruomenė. Broliams paprašius, buvo nuspręsta statyti vienuolyną. Tada, rašo Dmitrijus Rostovietis, Teodozijus pasiėmė smilkytuvą, įdėjo į ją užgesusių anglių, smilkalų ir išėjo į dykumą:
„Jis apėjo vietas, kurios rodėsi tinkamesnės statyti vienuolyną. Jis plačiai išvaikščiojo dykumą ir su tomis pačiomis neįsidegusiomis, vėsiomis anglimis smilkyklėje nukeliavęs į vietą, vadinamą Kutila, priėjo Dervos ežero pakrantę. Ir kai pamatė, kad anglys neįsižiebia [...] nutarė grįžti į olą. Jam grįžtant, o ola jau buvo netoli, iš smilkyklės netikėtai pasirodė kvapūs dūmai, nes anglys smarkiai įkaito.“
Šioje vietoje ir buvo pastatyta bažnyčia, įrengtos celės, o galiausiai iškilo didžiulis vienuolynas, pavadintas Teodozijaus Didžiojo laura. Jame buvo įvestą Bazilijaus Didžiojo regula, o Laura tapo pirmuoju vienuolynu Palestinoje; tuo metu joje gyveno iki 400 vienuolių.
Vėliau Lauroje išaugo dar kelios bažnyčios, kuriose pamaldos vyko įvairiomis kalbomis: pasakojama, kad didžiojoje, Nekalčiausiosios Dievo Motinos bažnyčioje, „meldėsi graikai, kitoje - iberai, trečioje - armėnai, visi savomis kalbomis, septynis kartus per dieną“. Palestinos dykynėje Teodozijus įrengė ir ne vieną ligoninę, būstų keliauninkams apsistoti.
Garsas apie vienuolius, gyvenimą ir darbus pasklido po tolimiausius imperijos kraštus, traukė ieškančius patarimo ir maldos. Buvo pasakojama stebuklus, kuriuos padarė Teodozijus. Antai, jo hagiografijose ne kartą minimas stebuklingas maisto padauginimas, įvykęs šventąjam pasimeldus (kai kurie hagiografai tuos atvejus panaudojo aprašydami Teodozijaus iš Pečiorų gyvenimą).
Teodozijus buvo šventojo vienuolio Sabo Pašvęstojo (gr. Σάββας ὁ Ἡγιασμένος, 532) draugas. Valdant Jeruzalės patriarchui Saliustijui (valdė 486-494), Palestinos dykumos vienuoliai kreipėsi į ganytoją ir paprašė paskirti "visų aplink Šventąjį miestą esančių vienuolynų archimandritais ir vadovais Teodozijų ir Sabą". Patriarchas patenkino vienuolių prašymą - Teodozijus tapo Palestinos cenobitų (cenobitas [gr. κοινό-βιος: koinos – bendras + bios – gyvenimas] - bendruomenėje gyvenantis vienuolis) vienuolynų archimandritu ir buvo pramintas „cenobiarchu“.
Valdant imperatoriui Flaviijui Anastazijui I (valdė 491-518), imperijos sostinėje paaštrėjo monofizitų, teigusiu, kad Kristus buvo tik Dievas, o ne Dievažmogis, ortodoksalių krikščionių ginčai, kilo Ketvirtojo Visuotinio Susirinkimo sprendimų nepripažinimo banga. Imperatorius, monofizitų šalininkas, pradėjo persekiojimus. Teodozijus Palestinos vienuolių vardu išsiuntė jam įspėjamąjį raštą, o tada, atvykęs į Jeruzalę, Šventojo Kapo bažnyčioje iš ambono paskelbė: „Tam, kuris negerbia keturių Visuotinių Susirinkimų ir keturių Evangelijų, tebūnie anatema!“. Už tokį elgesį Teodozijų kalino ir ištrėmė ; ediktas buvo atšauktas po Anastazijaus mirties (518 m.). Teodozijaus kovą su monofizitais palankiai įvertino Antiochijos vyskupas Efremas, Romos krikščionių popiežius Feliksas, nusiuntę vienuoliui savo oficialius laiškus.
Vienas Teodozijaus biografas rašo:
„Jis bausdavo brolius ne griežtai, bet švelniais, maloniais ir kupinais meilės žodžiais, įsiskverbiančiais iki širdies gelmių. Jis buvo ir griežtas, ir meilus; savo gerumu guodė ir stebino vienuolius...“
Pirmąjį šventojo gyvenimo ir darbų aprašymą, praėjus metams po Teodozijaus mirties, parengė Petros (gr. Πέτρα) vyskupas Teodoras (†po 536), Teodozijaus mokinys; tai - pagiriamasis žodis šventajam. Antrąjį Gyvenimą sudarė Kirilas Skitopolietis (gr. Κύριλλος ὁ Σκυθοπολίτης; †559); šis veikalas mažesnės apimties, bet jame daugiau faktų ir datų.
Teodozijus mirė 529-aisiais, sulaukęs 105 metų amžiaus, po ilgos ligos („ištisus metus gulėjo ligos patale“). Teodozijaus kūnas buvo palaidotas Trijų Karalių (Išminčių) oloje.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje šventasis vienuolis, igumenas Teodozijus minimas sausio 21 dieną (11 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal: „Stačiatikių enciklopediją" (ЦНЦ „Православная энциклопедия"; Житие преподобного отца нашего Феодосия Великого // Жития святых на русском языке, изложенные по руководству Четьих-Миней свт. Димитрия Ростовского : 12 кн., 2 кн. доп. — М.: Моск. Синод. тип., 1903—1916. — Т. V: Январь, День 11.
