Šventasis vyskupas Alèksijus (Aleksèjus, Alèksijus Stebukladarỹs; gr. Αλέξιος ο Θαυματουργός, Μητρόπολη Κιέβου και πάντων των Ρως, rus. Алекси́й, митрополит Киевский и всея Руси, чудотворец) – Kìjevo ir̃ Visõs Rusiõs metropolitas Stebukladarys, valstybės veikėjas, diplomatas, Maskvõs, Kìjevo ir LDK žemių stačiatikių telkėjas. Konsekravo Dievo Motinos Užmigimo (Ėmimo į Dangų) katedrą Vilniuje, būsimąją Kijevo metropolitų rezidenciją. Dalyvavo Vilniaus kankinių kanonizacijoje.
Bojarino Fiodoro Biakonto (rus. Фёдор Бя́конт) ir Marijos (rus. Мария), kilusių iš Černìgovo, sūnus Simeonas (gr. Συμεών, lot. Simeon, rus. Симео́н) gimė 1239 metais Maskvoje. Pakrikštytas buvo Eleuterijaus (gr. Ἐλευθέριος, lot. Eleutherius, rus. Елферии) vardu. Maskvos, Vladimiro ir Naugardo kunigaikščio Ivano I Pinigmaišio (Kalitos), Daniilo sūnaus (rus. Ива́н I Дани́лович Калита́), krikštasūnis.
Sulaukęs maždaug 20 metų, Aleksijus davė vienuolio įžadus ir įstojo į Maskvos Dievo Apsireiškimo (Teofãnijos) vienuolyną. 1352 metais, vyresniojo Ivano Kalitos sūnaus, Maskvos, Vladimiro ir Naugardo kunigaikščio Simeono Išdidžiojo (rus. Симео́н Иоа́ннович Го́рдый) iniciatyva, senyvo amžiaus Maskvos metropolitas Teognostas įšventino Aleksijų Vladimiro vyskupu. Siekdamas išsaugoti Bažnyčios vienybę ir apriboti katalikiškųjų Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, siekusių pietvakarių Rusijos žemėse sukurti atskiras metropolijas (Lietuvos ir Galicijos), kišimąsi, metropolitas Teognostas palaimino Aleksijų „į savo vietą“, t.y. būti metropolitu.
1354 metais, Aleksijui nuvykus į Konstantinopolį, Konstantinopolio patriarchas Filotė́jus (gr. Φιλόθεος, lot. Philotheus) birželio 30 dieną suteikė Aleksijui visos Rusios Metropolito titulą. 1355 – 56 metų žiemą, po antrojo apsilankymo Konstantinopolyje (susijusio su Lietuvos metropolijos atkūrimu), Aleksijus pateko į audrą Juodojoje jūroje ir pasižadėjo, jei išsigelbės, įkurti vienuolyną. Taip 1357-1358 metais buvo įkurtas Andròniko Nepadìrbdinto (Nesukurto) Išganytojo Atvaizdo vienuolynas. 1357 metais Aukso Ordos chano Uzbek Chano (†1341) žmonos Taydula Chatun (†1361) kvietimu lankėsi Ordoje, kur išgydė jos akių ligą; chanas davė Aleksijui raštą, pagal kurį Rusijos Bažnyčia buvo atleista nuo visų duoklių ir mokesčių.
1359 metais, mirus didžiajam kunigaikščiui Ivanui II Ivanovičiui, jis tapo vienu iš jaunojo Dmitrijaus Ivanovičiaus Doniečio (rus. Дми́трий Ива́нович Донско́й; 1350-†1389) regentų ir faktiškai valdė Maskvos kunigaikštystę. Buvo uolus Maskvos galios ir stačiatikybės stiprintojas.
Įtakingas asmuo ne tik Stačiatikių Bažnyčios, bet ir politiniame gyvenime. Nuo 1345 metų jis – Vladimiro vyskupas. Jam vadovaujant išaugo Bažnyčios galia.
Aleksijus skatino ir prisidėjo prie cenobitinės vienuolystės išplėtimo ir įtvirtinimo.
Apie 1365 jis įkūrė Archangelo Mykolo Stebuklo (rus. Чуда святого Архистратига Михаила) vienuolyną, apie 1375-1377 metus – Simono bei dar kelis kitus vienuolynus; 1365 m. jis pastatė Arkangelo Mykolo bažnyčią Maskvoje.
Apie 1377 metus, gavęs patriarcho Filotėjo palaiminimą, Aleksijus pripažino tris naujuosius Lietuvos kankinius šventaisiais ir jų minėjimo diena paskelbė balandžio 14 dieną.
Metropolitas Aleksijus prisidėjo prie metropolito Petro (†1326) kanonizacijos. Mėgino (nesėkmingai) įtikinti šventąjį Sergijų Radonežietį, su kuriuo palaikė draugiškus santykius, tapti jo įpėdiniu. Kelių pamokymų ir laiškų autorius. Jam vadovaujant buvo parengtas Naujojo Testamento vertimas į slavų kalbą.
Mirė Aleksijus Stebukladarys 1378 metų sausio 12 dieną. Palaidotas Archangelo Mykolo Stebuklo vienuolyne; 1448 metais kanonizuotas.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje Šventasis vyskupas Aleksijus Stebukladarys minimas vasario 25 d. ir birželio 2 d. (palaikų atradimas) (vasario 12 d. ir gegužės 20 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
ŠVENTASIS ALEKSIJUS, IŠPAŽINĖJAS, KIJEVO METROPOLITAS
Albertas Kojalavičius-Vijūkas (1609-†1677), Lietuvos istorikas
Gimė šventasis Aleksijus Rusią valdant Jonui, Danieliaus sūnui, krikštijamas gavo Eleuterijaus vardą. Eidamas penkioliktuosius metus, buvo taip užsidegęs paukščių medžiokle, kad tatai jam ir terūpėjo. Bet naktį per sapną išgirdo žodžius: „Eleuterijau, kam niekais užsiimi? Štai padarysiu tave žmonių medžiotoju“; nuo tada atsidėjo vienuolio gyvenimui ir įšventinamas gavo Aleksijaus vardą. Pasklidus garsui apie jo nepaprastai dorą gyvenimą, buvo paskirtas Kijevo metropolitu. Eidamas šias pareigas, daug nuveikė valstybės ir Dievo labui, daug ir iškentėjo. Iš skitų karaliuko Berdeberėjaus išprašė Rusiai taiką; statydamas daug šventovių ir jas puošdamas didino Dievo šlovę. Valdant Kijevo kunigaikščiui Dimitrijui, pakviestas pas turkų imperatorių Amuratą, jo aklai dukrai sugrąžino regėjimą. Savo rankomis Kijevo Šventojo Mykolo cerkvėje pasistatė kapą. Pajutęs artinantis mirties valandą, paaukojo Mišių auką [orig. peracto Missae sacrificio] ir, suteikęs žmonėms bei valdovui palaiminimą, pasimirė. Valdė Kijevo metropoliją ir apie 1364 metus, kai Kijevo kunigaikštija jau priklausė lietuviams. Jo šventė švenčiama vasario 12 dieną.
Iš veikalo „Įvairenybės apie Bažnyčios būklę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ (Miscellanea rerum ad stotum Ecclesiasticum in Magno Lituaniae Ducatu pertinentium, 1653)
Pagal: Bažnyčios mokslinis centras „Stačiatikių enciklopedija“ (ЦНЦ „Православная энциклопедия“; pravenc.ru); Enciklopedija „Drevo“ (Энц. „Древо“, церковно-исторический ресурс; drevo-info.ru); Ökumenisches Heiligenlexikon heiligenlexikon: heiligenlexikon.de; Ορθόδοξος Συναξαριστής.Ημερολόγιοde: saint.gr; Albertas Vijūkas-Kojalavičius, Lietuvos istorijos įvairenybės, 2 dalis, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004
