Šventasis Bukolas Smirniẽtis (gr. Βουκόλος Επίσκοπος Σμύρνης, lot. Bucolos episcopus Smirnensis, rus. Вуко́л [sen. rus. Вику́лъ, Вику́ла] епископ Смирнский) – I-II amžių Smirnos Bažnyčios vyskupas.
Smìrna (gr. Σμύρνη, lot. Smyrna) – pajūrio miestas Jonijoje, jonėnų žemėje, vienas seniausių senovės miestų Mažojoje Ãzijoje (gr. Μικρά Ασία, lot. Asia Minor; romėnų provincija, įkurta 129 m. pr. Kr.; dab. Turkijos vakarinė d.). Per daugiau kaip du tūkstančius metų trukusią istoriją Smirna išgyveno kelis klestėjimo ir nuosmukio laikotarpius, kol XV amžiuje ją visiškai užkariavo osmanai (Smirnos griuvėsiai yra dabartiniame Turkijos Izmiro mieste).
Krikščionybė į miestą atėjo ir jame išplito anksti. Smirnos bažnyčia, viena iš septynių Azijos bažnyčių, minima jau Apreiškime Jonui. Žlugus senovės Romai, prasidėjo Smirnos nuosmukis. Ankstyvaisiais Bizantijos laikais ji vis dar buvo svarbus religinis ir ekonominis centras, bet sumažėjo ir niekada nebepasiekė buvusio klestėjimo lygio.
Apie Smirnos vyskupo Bukolo gyvenimą žinoma labai nedaug, o žinomi šaltiniai pateikia skirtingą informaciją. Kaip teigiama anoniminiame „Šventojo kankinio Polikarpo (gr. Πολύκαρπος Σμύρνης, lot. Polykarpos Smyrnēs; †155), Smirnos vyskupo gyvenimo“ aprašyme, priskiriamo Pseudo-Pionijui (IV a.; šv. kank. Pionijus [gr. Πιόνιος, lot. Pionius] mirė †250), Bukolą Smirnos miesto vyskupu paskyrė apaštalas Paulius (Bibliotheca Hagiographica Graeca, Nr. 1561).
Pasak „Šventojo Bukolo gyvenimo“ Bazilijaus II menologijuje (gr. Μηνολόγιο του Βασιλείου Β΄, lot. menologium Basilii II; X a. pab.; menologijus – stačiatikių liturginė knyga, kurioje išdėstyti šventųjų gyvenimų aprašymai, pamokymai), parašytame valdant imperatoriui Bazilijui II Bulgarmušiui (gr. Βασίλειος B' Βουλγαροκτόνος, lot. Basilius II Bulgaroctonus; valdė 976-1025 m.), seniausiame išlikusiame iliustruotame Bizantijos hagiografinės literatūros žanro rankraštyje, ir „Gyvenimo“ Konstantinopolio Bažnyčios sinaksarijuje (X a.; sinaksarijus – šventųjų garbei skirtų švenčių kalendorius), Bukolas buvo apaštalo ir evangelisto Jono Teologo mokinys, kuris jį paskyrė Smirnos Bažnyčios vyskupu. Vėliau Bukolas Smirnoje vyskupu įšventino kitą apaštalo Jono mokinį, šventąjį kankinį Polikarpą (bet kaip teigia „Bažnyčios istorijoje“ Eusebijus Cezarietis (gr. Εὐσέβιος τῆς Καισαρείας, lot. Eusebius Caesariensis; † ~339/340), Polikarpą vyskupu paskyrė apaštalai). (Polikarpas nuo seno laikytas Smirnos globėju ir būtent jam dedikuota seniausia iš trijų mieste išlikusių bažnyčių).
Mirė vyskupas Bukolas apie 100 – 105 metus.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje šventasis Bukolas Smirnietis minimas vasario 19 dieną (vasario 6 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
ŠVENTOJO BUKOLO, SMIRNOS VYSKUPO, ATMINIMUI
Šventasis vyskupas Dmitrijus Rostovietis (1651-1709)
Šventasis Dievo žmogus Bukolas nuo pat mažumės pasižymėjo geraširdiškumu bei dorumu, ir buvo kupinas Šventosios Dvasios.
Pagirtinas ir mylimas Kristaus mokinys bei Jo patikėtinis Jonas Teologas, pamatęs, kad dvasiniame gyvenime jis patyręs ir yra tinkamas, paskyrė Smirnos Bažnyčios vyskupu; Smirnos krikščionims tas paskyrimas buvo labai savalaikis; šventasis Kristaus vyskupas Bukolas jiems padarė daug gero. Šventosios Dvasios apšviestas, jis spindėjo kaip žiburys žibintuve (Mt 5, 15): klaidų ir stabmeldiškų pagundų tamsoje esantiems žmonėms jis skleidė dangišką šviesą, o per šventąjį krikštą padarė juos šviesos vaikais (Jn 12, 36). Jis visus apsaugojo nuo daugybės, neregimų, bet nuožmių ir nesuvaldomų žvėrių, kurie taip ir ieško, ką praryti (1 Pt 5, 8).
Prieš mirtį šventasis Bukolas perdavė savo ganomųjų būrį palaimintajam Polikarpui ir palikęs laikinąjį gyvenimą išėjo į amžinąjį. Kai šventojo kūnas buvo palaidotas, Dievas malonėjo, kad prie jo kapo išaugtų mirtinis medis, kuris išsiskyrė tuo, kad gydė ligonius.
Pagal: Bažnyčios mokslinis centras „Stačiatikių enciklopedija“ (ЦНЦ „Православная энциклопедия“; pravenc.ru); Enciklopedija „Drevo“ (Энц. „Древо“, церковно-исторический ресурс; drevo-info.ru); Ökumenisches Heiligenlexikon heiligenlexikon: heiligenlexikon.de; Ορθόδοξος Συναξαριστής.Ημερολόγιοde: saint.gr; Dmitrijaus Rostoviečio (1651-1709) „Šventųjų gyvenimai“ („Книга житий святых“, 1684-1705 m., išl. 1689-1705)
