Šventasis vyskupas Eulògijus Aleksandriẽtis (gr. Ευλόγιος Αλεξανδρείας, lot. Eulogius Alexandrinus, rus. Евло́гий Александрийский) – Egìpto Aleksándrijos (gr. Ἀλεξάνδρεια, lot. Alexandrīa) arkivyskupas, vienas iš labiausiai apsišvietusių ir veikliausių VI amžiaus hierarchų, nepailstamai kovęsis su įvairiomis erezijomis.
Eulogijus, graikiškai kalbantis siras, gimė VI amžiuje. Priėmęs vienuoliškuosius šventimus, tapo Antiochijos Stačiatikių Bažnyčios dvasininku. VI amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje kažkiek laiko gyveno Konstantinopolyje. Ten susibičiuliavo su Romos vyskupo (popiežiaus) apokrisariumi (gr. ἀποκρισιάριος, lot. responsalis; diplomatas, pasiuntinys) prie imperatoriaus Grigaliumi (gr. Γρηγόριος, lot. Gregorius; vėliau – Romos popiežius Grigalius Didysis [gr. ή Γρηγόριος ο Μέγας, lot. Gregorius Magnus]; †604), jų draugystė tęsėsi iki pastarojo mirties 604 metais.
Iki paskyrimo Aleksandrijos vyskupu, Eulogijus buvo Dievo Gimdytojos vienuolyno Antiochijoje igumenas, jam buvo suteiktos Antiochijos patriarcho sinkelo (gr. σύγκελλος, σύνκελλος, lot. syncellus; nuo V a., ir iš pradžių, dvasininkas, gyvenantis vienoje celėje su vyskupu) pareigos. 580 metais imperatorius Tiberijus I (gr. Τιβέριος, lot. Tiberius; valdė 590-602) paskyrė Eulogijų Aleksandrijos stačiatikių patriarcho Jono IV (gr. Ιωαννης, lot. Ioannes; †~579) įpėdiniu. Kadangi buvo svetimšalis, į patriarcho sostą įžengė nedalyvaujant Egipto dvasininkams ir buvo įšventintas Konstantinopolyje, Eulogijus susidūrė su dideliais sunkumais.
Jo patriarchatavimas prasidėjo per vieną sudėtingiausių Aleksandrijos Bažnyčios konfrontacijos su ortodoksų (difizitų) ir monofizitų, taip pat tarp įvairių monofizitizmo grupių laikotarpiu.
Monofizitizmas (gr. μονοφυσιτισμός, [iš μόνος „viena“ ir φύσις „prigimtis“]; lot. Monophysitismus) – krikščionybės srovė, teigianti, kad Jėzus Kristus buvo tik Dievas, o ne Dievažmogis. Monofizitizmo pradininku laikomas Eutìchas (gr. Εὐτυχής, lot.Eutychus; † ~455). Nors Euticho mokymas buvo laikomas eretišku, 449 metų Efeso susirinkime jis buvo išteisintas. IV Chalkedono Visuotinis Susirinkimas priėmė difizitizmo koncepciją, pasmerkė Euticho idėjas, o monofizitus paskelbė eretikais. Konstantinopolio susirinkimas (553) monofizitizmą dar kartą pasmerkė.
Eulogijus uoliai gynė IV Visuotinio Susirinkimo, vykusio Chalkedone, nutarimus ir Romos vyskupo, popiežiaus Leono I Didžiojo „Tomosą Flavijanui“ – vieną iš autoritetingiausių teologinių kristologinių ginčų laikotarpio tekstų, kuriame, adresuotame Konstantinopolio arkivyskupui, Leonas visiškai palaikė Euticho pasmerkimą ir suformulavo mokymą apie dvi prigimtis Kristuje. Apie tai liudija ir aprašytas stebuklingas šventojo Leono pasirodymas sapne Teodorui, Eulogijaus sinkelui: Leonas dėkojo Eulogijui (paties Viešpaties Jėzaus Kristaus ir apaštalo Petro vardu) už tai, kad jis užstojo Tomosą, atskleidė jo esmę ir „ užvėrė eretikų burnas“.
Eulogijus tikrai buvo nesutaikomas monofizitizmo priešininkas. Kovoje su eretikais Eulogijus pasitelkė į pagalbą imperijos valdžią. Pavyzdžiui, jis privertė Aleksandrijos monofizitų patriarchą Damianą (gr. Δαμιανός, lot. Damianus; 535 - † 607) palikti Egiptą. Savo raštus jis siuntė į Egipto vienuolynus. Aleksandrijoje, po stebuklingo šventojo kankinio Julijono apsireiškimo, jis atstatė Dievo Motinos bažnyčią. Per pilietinius neramumus mieste jis susitikinėjo ir su civilinės, ir su karinės valdžios atstovais.
Vis dėlto plačiųjų koptų monofizitų gyventojų masių opozicija sutrukdė Eulogijui įtvirtinti savo bažnytinę valdžią Rytų Egipte. Monofizitų neapykantą Eulogijui rodo įvairūs šmeižtai, ypač gandų, kad jis praktikuoja magiją, aukoja žmones, skleidimas.
Žinoma, kad Eulogijus kovojo ir su sadukiejiška samariečių-dositėjiečių sekta (pradininkas Dositėjus Samarietis [gr. Δοσίθεος, lot. Dositheius; † I a.], Jono Krikštytojo amžininkas, vadinęs save Kristumi), neigusią pranašus.
Kaip ir žydai, samariečiai neprarado vilties atkurti savo valstybingumą Palestinoje; aktyviai, palaikydami persus, priešinosi Bizantijos valstybinei valdžiai, rengė maištus ir organizavo išpuolius prieš krikščionis (jų sumušimus). Justiniano I (gr. Ἰουστινιανός, lot. Iustinianus; valdė 527-565) ir jo įpėdinių religinės politikos kontekste samariečiai buvo laikomi eretikais, todėl buvo griežtai persekiojami. Imperatorius Justinianas I, o vėliau ir imperatorius Maurikijus (gr. Μαυρίκιος, lot. Mauricius; 582-602) (išleido dokumentus, pagal kuriuos samariečiai turėjo būti priverstinai krikštijami. Norėdamas pasipriešinti šiai sektai, Eulogijus 588-589 metais sušaukė Susirinkimą Aleksandrijoje.
Vyskupas Eulogijus palaikė dvasinius, religinius ir ūkinius ryšius (medienos tiekimas jūra į Aleksandriją) su romiečių Bažnyčia, kuriai vadovavo Grigalius I (Didysis). Išliko 10 Grigaliaus laiškų Eulogijui, taip pat 3 laiškai, adresuoti Rytų patriarchams, tarp jų ir Eulogijui (laiškai rašyti nuo 596 m. liepos iki 603 m. liepos). Juose Grigalius pabrėžia ne tik Eulogijaus laimėjimus kovoje su eretikais Egipte, bet ir kalba apie jo didžiai dorybingą gyvenimą, nepaprastą jo maldą, kuri išgydė paties Grigaliaus ligą ir pasitarnavo atverčiant Šiaurės Europos pagonis į krikščionybę. Grigalius taip pat rašo, kad jis pasiuntė Eulogijui dovaną – kryžių su apaštalų Petro ir Pauliaus grandinių dalele.
Dalis jo raštų išliko patriarcho Fotijaus Didžiojo (gr. Φώτιος ο Μέγας, Πατριάρχης Κωνσταντινουπόλεως, lot. Photius Magnus, Patriarcha Constantinopolitanus; † 896) išrašuose; juose atskleistas ortodoksiškasis mokymas apie mūsų Jėzaus Kristaus prigimtį; pasisakoma prieš erezijas, gyvavusias Eulogijaus laikais. Iš išlikusių teologus ypač domina ištraukos iš didžiulio veikalo „Apie Švenčiausiąją Trejybę ir Įsikūnijimą“. Visiškai išliko tik vienas kūrinys – homilija Verbų Sekmadieniui.
Vyskupas Eulogijus mirė sulaukęs garbingo amžiaus, 607 ar 608 metais. Pasak Grigaliaus Didžiojo, šventojo Eulogijaus mokymas „labai sumažino Bažnyčios priešų skaičių ir padidino Viešpaties kaimenę“.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje Eulogijus Aleksandrietis minimas vasario 26 dieną (vasario 13 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal: Bažnyčios mokslinis centras „Stačiatikių enciklopedija“ (ЦНЦ „Православная энциклопедия“; pravenc.ru); Enciklopedija „Drevo“ (Энц. „Древо“, церковно-исторический ресурс; drevo-info.ru); Ökumenisches Heiligenlexikon heiligenlexikon: heiligenlexikon.de; Ορθόδοξος Συναξαριστής.Ημερολόγιοde: saint.gr
