Grigãlijus Nisiẽtis (Grigãlius Nysiẽtis; gr. Γρηγόριος Νύσσης, lot. Gregorius Nyssenus, rus. Григо́рий Ни́сский) – Nisos vyskupas (Mažoji Azija; 372-375 ir 379-394), įtakingas teologas mistikas, filosofas, vienas iš trijų didžiųjų Bažnyčios Tėvų kapadokiečių – Bazilijum Didžiuoju (†379) ir Grigalijum Teologu (Nazianziečiu; †389). Jaunesnysis Bazilijaus Didžiojo brolis ir mokinys, artimas Grigalijaus Teologo draugas. Labai prisidėjo įveikiant Arijaus ereziją. Pasižymėjo kaip įtakingas Bažnyčios politikas, oratorius, pamokslininkas ir egzegetas. Gynė Nikėjos tikėjimo išpažinimą; Manoma, kad galėjo būti autorius tos Tikėjimo Išpažinimo dalies, kurioje kalbama apie Šventąją Dvasią (ši dalis į pagrindinį Tikėjimo Išpažinimo tekstą buvo įtraukta Antrojo Visuotinio Susirinkimo metu). Veikaluose derino krikščionybės, Origeno, neoplatonikų mokymą.
Šventasis Grigalijus gimė 331 metais Cezarėjoje, administarciniame Kapadokijos centre, žinomoje šeimoje, garsėjusioje tiek kilmingumu ir turtais, tiek talentais ir darbais skleidžiant krikščionybę. Jo seneliai nukentėjo per Diokletijano persekiojimus. Dėdė iš motinos pusės buvo vyskupas, kaip ir du broliai – Bazilijus Didysis (gr. Βασίλειος; †379) ir Petras iš Sebastijos (gr. Πέτρος; †391). Šventojo sesuo – šventoji Makrina Jaunesnioji (gr. Μακρίνα; †380), kitas brolis – eremitas Naukratijus (gr. Ναυκράτιος; †357). Grigalijaus motina – šventoji Emilija iš Cezarėjos (gr. Εμμέλεια; gr. †375). Tėvas – oratorius ir įstatymų leidėjas.
Pradinį išsilavinimą Grigalijus gavo namuose, iš motinos Emilijos ir sesers Makrinos. Apie tai, kur mokėsi vėliau, žinoma nedaug. Apokrifiniuose jo gyvenimo aprašymuose jis vaizduojamas besimokantis Atėnuose, tačiau tokios nuomonės įsitvirtinimą tikriausiai lėmė jo brolio Bazilijaus gyvenimas. Labiau tikėtina, kad jis tęsė mokslus Cezarėjoje, kur studijavo klasikinę literatūrą, filosofiją ir galbūt mediciną. Pats Grigalijus teigė, kad vieninteliai jo mokytojai buvo Bazilijus, „Paulius, Jonas ir kiti apaštalai bei pranašai“.
Žinoma, kad apie 355 metus, kai jo broliai Bazilijus ir Naukratas jau gyveno kaip eremitai, Grigalijus giedojo bažnyčioje, buvo lektorius (psalmininkas). Tada jis vedė moterį, vardu Teosebija, kuri kartais tapatinama su stačiatikybėje gerbiama diakone Teosebija (gr. Θεοσεβία; †385); kiti komentatoriai teigia, kad diakonė Teosebija buvo viena iš Grigalijaus seserų.
371 metais imperatorius Valentas padalijo Kapadokiją į dvi naujas provincijas – Pirmąją Kapadokiją ir Antrąją Kapadokiją. Po sudėtingų Bažnyčios vyskupijų ribų pakeitimų buvo įsteigtos kelios naujos vyskupijos. 372 metais Grigalijus buvo įšventintas naujuoju Nisos vyskupu, tikriausiai palaikant ir padedant broliui Bazilijui, Cezarėjos metropolitui.
Ankstyvoji Grigalijaus, kaip vyskupo, politika dažnai prieštaravo Bazilijaus politikai: pavyzdžiui, jo brolis pasmerkė Markelo iš Ankiros (gr. Μάρκελλος ὁ Ἀγκύρας; †374) sekėjus kaip eretikus, o Grigalijus bandė juos sutaikyti su Bažnyčia.
375 metais Desmotenas (gr. Δημοσθένης; †IV a.) Pontietis Ankaroje sušaukė susirinkimą, kuriame Grigalijus buvo kaltinamas bažnytinių lėšų iššvaistymu ir neteisėtu vyskupų įšventinimu. Tų metų žiemą jį suėmė imperatoriaus kariai, tačiau šis pabėgo „nežinoma kryptimi“. Proarijoniškasis susirinkimas, vykęs Nisoje 376 metų pavasarį, Grigalijų nušalino, bet po dvejų metų, 378-aisiais jis vėl sugrįžo, galbūt dėl naujojo imperatoriaus Gracijano amnestijos. Tais metais mirė brolis Bazilijus, todėl, nepaisant santykinai nedidelės Nisos reikšmės, Grigalijus perėmė daugelį buvusių brolio pareigų Ponte.
379 metų balandį jis dalyvavo Antiochijos susirinkime, kur nesėkmingai bandė sutaikyti Meletijaus Antiochiečio (gr. Μελέτιος Αντιοχείας; †381) sekėjus su Paulino (gr. Παυλίνος Β΄ Αντιοχείας; †388) sekėjais. Antiochijos susirinkimas delegavo jį į Arabiją vietos krikščionims išaiškinti Bažnyčios mokymą apie Dievo Motiną Mergelę Mariją.
Rugpjūčio mėnesį aplankęs mirštančią seserį Makriną, grįžo į Nisą. 380 metais nuvyko į Sebastiją paremti naujo kandidato į vyskupus. Jo nuostabai, pats buvo išrinktas į šias pareigas, galbūt todėl, kad gyventojams jis asocijavosi su broliu Bazilijumi. Grigalijus nepasižymėjo dideliu palankumu vietos bendruomenėms, be to, jam teko susidurti su nikėjiškos teologijos priešininkų atliekamais tyrimais dėl jo ortodoksalumo, tad po kelių mėnesių nuspręsta jį pakeisti kitu asmeniu – 381 metais Sebastijos vyskupu tapo tikriausiai Grigalijaus brolis Petras.
Grigalijus grįžo į Nisą, kur parašė veikalo „Prieš Eunomijų“ I ir II dalis. Darbas nukreiptas prieš graikų egzegeto Eunomijaus Kizikiečio (gr. Εὐνόμιος Κυζίκου, lot. Eunomius Cyzicenus; †~361), kurio mokymą pasmerkė Antrasis Bažnyčios Susirinkimas, apologiją, pasirodžiusią po Bazilijaus mirties. Šis Grigalijaus veikalas yra didžiausias iš antiarijoniškų veikalų, jį sudaro 12 knygų.
Grigalijus dalyvavo imperatoriaus Teodosijaus (valdė 379-395) sušauktame Bažnyčios Susirinkime (381 m.) ir galbūt ten pasakė savo garsųjį savo žodį „In suam ordinationem“, kuriame pagrindė ortodoksiškąjį mokymą apie Švenčiausiąją Trejybę ir pasmerkė pneumatomachus, neigusius Šventosios Dvasios dieviškumą. Žinoma, kad po Susirinkimo Bažnyčios reikalus tvarkė Arabijoje, Jeruzalėje, o 394 metais dalyvavo Konstantinopolyje vykusiame susirinkime, kuriame buvo aptariamos Bosros problemos.
Mirė šventasis Grigalijus sulaukęs gilios senatvės, 394-aisiais.
Grigalijus Nisietis, kartu su savo didžiaisiais amžininkais šventuoju Bazilijumi Didžiuoju ir šventuoju Grigalijumi Teologu, darė didžiulę įtaką savo laikų bažnytiniam gyvenimui. Buvo artimas daugelio didžių to meto vyrų ir moterų draugas: šventojo Meletijaus Antiochiečio, šventojo Jeronimo (†420) ir šventosios Olimpijos (†408), kuri bičiuliavosi su šventuoju Jonu Auksaburniu (†407). Tais laikais stovėjimas Grigalijaus pusėje buvo laikomas geriausiu įrodymu, kad esi tikras stačiatikis ortodoksas. Sesuo šventoji Makrina jam rašė: „ Tu žinomas ir miestuose, ir liaudies susirinkimuose, ir ištisuose regionuose: Bažnyčios siunčia ir šaukiasi tave į pagalbą“. Jau Antrojo Visuotinio Susirinkimo dalyviai Grigalijų vadino „didžiuoju Bažnyčios šulu“.
Į istoriją šventasis Grigalijus įrašytas kaip vienas iškiliausių IV amžiaus teologų ir krikščioniškosios minties atstovų. Daug prisidėjo prie Švenčiausiosios Trejybės ir Kristaus įsikūnijimo teologijos ir terminologijos išaiškinimo. Parašė poleminių („Prieš Eunomijų“), eschatologinių („Apie sielą ir prisikėlimą“), egzegezės („Mozės gyvenimas“, „Apie psalmių pavadinimus“, „Apie Viešpaties maldą“) raštų, homilijų („Apie Giesmių giesmę“, „Apie palaiminimus“), pamokslų, laiškų.
Turėdamas gilią filosofinę dovaną, jis filosofiją suprato kaip priemonę, padedančią geriau suvokti tikrąją dieviškojo apreiškimo esmę. Pagarbą jis pelnė dėl tikslių, gražiai išsakytų ortodoksiškojo tikėjimo formuluočių ir išaiškinimų, ir ta pagarba buvo tokia didelė, kad 787 metais vykusio Septintojo Visuotinio Susirinkimo dalyviai, apžvelgdami prabėgusius penkis Bažnyčios gyvenimo šimtmečius, paliaupsinę jį pavadino „Tėvų tėvu“. Tam tikra prasme jis užėmė Bazilijaus Didžiojo vietą, o kita vertus, žengė toliau už jį.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje šventasis vyskupas Grigalijus Nisietis minimas sausio 23 dieną (10 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal „Stačiatikių enciklopediją“ (ЦНЦ „Православная энциклопедия"); enciklopedinius žinynus
