Šventasis Grigãlius Nazianziẽtis (Grigãlius Teològas; gr. Γρηγόριος Ναζιανζηνός, Γρηγόριος Θεολόγος, lot. Gregorius Nazianzenus, Gregorius Theologus, rus. Григо́рий Богосло́в Григо́рий Назианзи́н) – rašytojas ir įtakingas teologas, Švenčiausiosios Trejybės teologijos kūrėjas. Vienas iš trijų didžiųjų Bažnyčios Tėvų kapadokiečių – drauge su Grigalijum Nisiečiu (†394) ir Bazilijum Didžiuoju (Cezarėjiẽčiu; †379); kaip ir Jonas Auksaburnis (†407) tituluojamas Didžiuoju Hierarchu. Artimas Bazilijaus Didžiojo draugas ir bendražygis.
Grigalius gimė apie 325 metus Arianze (tėvo valdoje) netoli Nazianzo (gr. Ναζιανζός; dab. kaimas Bekarlar, Turkijos ilas Ãksarajus) Kapadokijoje (gr. Καππαδοκία, lot. Cappadocia). Jo tėvai: Nazianzo vyskupas Grigalius (šv. Grigalius Nazianzietis Vyresnysis; † 374) ir Nona (gr. Νόννα, lot. Nōna; šv. Nona Nazianzietė; † 374). Be Grigaliaus, šeimoje buvo brolis Cezaris (gr. Καισάριος, lot. Caesarius; gydytojas, politikas šv. Cezarijus Nazianzietis; † po 368) ir sesuo Gorgonija (gr. Γοργονία, lot. Gorgonia; šv. teisioji Gorgonija Nazianzietė; † 372).
Įgijęs pradinį išsilavinimą namuose, Grigalius studijavo Kapadokijos Cezarėjoje ir Palestinos Cezarėjoje, o paskui Aleksandrijoje. 350 metų rudenį išvyko į Atėnus, kur mokėsi retorikos ir poezijos meno, studijavo geometriją ir astronomiją. Atėnuose Grigalius susipažino su Platono ir Aristotelio veikalais. Nepaisant to, kad tuo metu studijuojant šių filosofų veikalus didesnis dėmesys buvo skiriamas jų stiliui, o ne mokymui, Grigaliaus teologijai neoplatonizmas padarė didelę įtaką. „Atėnai – mokslų buveinė, Atėnai man išties yra auksiniai ir davę man daug gero“, – rašė jis.
Studijuodamas Atėnuose Grigalius susipažino ir su šventuoju Bazilijumi Didžiuoju, būsimuoju Kapadokijos Cezarėjos arkivyskupu. Kartu su Grigaliumi ir Bazilijumi Atėnuose studijavo būsimasis Romos imperatorius ir krikščionių persekiotojas Julianas Atskalūnas (Apostatas; gr. Ιουλιανός ο Παραβάτης; valdė 361—363). Į pažintį jie suėjo Proeresijaus (gr. Προαιρέσιος, arm. Պարույր Հայկազն; †367), armėnų kilmės filosofo sofisto, retorikos mokykloje.
Baigęs studijas, Grigalius pasiliko Atėnuose, kur dėstė retoriką. 358 metais, kai jo tėvas jau buvo vyskupas, Grigalius grįžo namo ir, būdamas trisdešimties metų, priėmė Krikštą (pakrikštijo tėvas). Tada Grigalius, linkęs gyventi vienuoliškai, pasitraukė į Bazilijaus Didžiojo įkurtą vienuolyną Ponte (gr. Πόντος, lot. Pontos), jo valdose prie Iriso upės (gr. Ίρις, lot. Iris; dab. Ješil Irmakas [turk. Yeşilırmak] Turkijoje).
Gyvendamas vienuolyne, Grigalius kartu su Bazilijumi studijavo Origeno veikalus ir parengė jo raštų ištraukų antologiją, žinomą kaip Filokalija (gr. Φιλοκαλία, lot. Philokalia, slav. Dobratoljubie – „meilė gėriui“, „gėrio meilė“; Origeno Filokalija – Origeno tekstų antologija; nereikia painioti su vienuolio Nikodemo Agioriečio [gr. Νικόδημος ο Αγιορείτης, lot. Nicodemus Hagiorita, rus. Никодим Святогорец; †1809] Filokalija). Daug Origeno veikalų vėliau buvo prarasti, todėl antologijos ištraukos šiandien itin vertingos.
361 metais, tėvui primygtinai reikalaujant, Grigalius vėl grįžo namo ir buvo įšventintas presbiteriu. Po šventimų Grigalius, laikydamas kunigystę kliūtimi kontempliatyviam vienuoliškam gyvenimui, vėl išvyko į Bazilijaus vienuolyną. Grįžęs namo 362 metais, Grigalius per Velykų pamaldas pasakė savo pirmąjį pamokslą, pavadintą „Žodis apie Velykas“.
Jo bažnytinės veiklos pradžia sutapo su imperatoriaus Juliano Atskalūno valdymu, o jo vykdytas persekiojimas palietė ir jo Nazianzo katedrą. Imperatorius pasiuntė kariuomenę į Nazianzą su nurodymu užgrobti krikščionių bažnyčias. Grigalius Vyresnysis su tikinčiaisiais surengė pasipriešinimą, kuris užkirto kelią bažnyčių užgrobimui. Šiuo laikotarpiu Grigalius vėl pasitraukė pas Bazilijų Didįjį.
363 metų pabaigoje Grigaliaus tėvas, nesigilindamas į teologijos subtilybes, pasirašė „omiusianiškąjį“ (nuo gr. ὁμοιούσιος; įsitikinimas, kad Dievas Sūnus savo esme yra tik panašus (gr. κατ᾿ οὐσίαν ὅμοιον), o ne lygus Dievui Tėvui) tikėjimo išpažinimą, ir savo vyskupijoje sukėlė skilimą. Skilimas nesitęsė ilgai, tačiau Grigaliui teko ginti tėvą – jis parašė „Žodį vienuolių sugrįžimo į Bažnyčios prieglobstį proga“. Grigaliaus veikla šiuo laikotarpiu rodo, kad jis gilinosi į vyskupijos valdymo reikalus ir pamažu tapo vienu iš Nazianzo bažnyčios ganytojų.
Kai apie 371 metus Bazilijus Didysis tapo Kapadokijos Cezarėjos arkivyskupu, jis paprašė Grigaliaus būti Sasimos (gr. Σασίμα, vėliau Aksas, gr. Αξός; dab. Hasanköy kaimas Turkijoje), kur Bazilijus buvo įsteigęs vyskupiją, vyskupu. Šis pasiūlymas buvo pateiktas kaip Bazilijaus kovos su arianizmu dalis – Bazilijui reikėjo jam ištikimų vyskupų pagalbininkų (gr. χωρεπίσκοπος; hierarchas, padėjęs vietos vyskupui pastoracinėje veikloje). Grigalius dvejojo, bet priimti pasiūlymą primygtinai ragino ir tėvas, tad 372 metais jis buvo įšventintas Sasimos vyskupu. Kadangi jis netroško šių pareigų, Sasimoje ilgai neužsibuvo ir, neįšventinęs nė vieno dvasininko, grįžo namo, o netrukus vėl išėjo į dykumą, kur praleido apie trejus metus. Savo laiškuose jis ne sykį kaltino Bazilijų įtraukus jį į kovą su arijonizmu. Viename rašė:
„Priekaištauji man dėl tingumo ir nerūpestingumo, nes nepriėmiau tavo Sasimos, nesusidomėjau vyskupavimu, nesiimu, kaip jūs ginklo, kad stočiau kautis, kaip kad šunys kaunasi tarpusavyje dėl jiems numesto kąsnio. Svarbiausia man yra neveikà. [...] ir manau, kad jei visi sektų manimi, nebūtų Bažnyčiose neramumų, nebūtų niekinamas tikėjimas, kurį dabar bet kas paverčia savo meilės ginčams ginklu“.
Senstančiam tėvui prašius, Grigalius grįžo į Nazianzą ir padėjo jam rūpintis vyskupija iki pat jo mirties 374 metais. Į Grigaliaus Vyresniojo laidotuves atvyko Bazilijus Didysis ir pasakė žodį, kuriame buvo giriami mirusiojo nuopelnai. Turbūt tada Grigalius ir Bazilijus susitaikė.
Po tėvo mirties Grigalius kurį laiką vadovavo Nazianzo vyskupijai, tačiau, nelaikydamas savęs turinčiu teisę užimti tėvo sostą, išvyko į Seleukiją, tikėdamasis, kad jam nesant bus išrinktas naujas vyskupas. Bet, gyventojams prašant, turėjo grįžti į Nazianzą ir toliau valdyti bažnyčią. Grigaliaus pamokslai ir teologinės kalbos paskatino daugelį vietos gyventojų atsisakyti arijonizmo.
379 metų sausio 1 dieną Bazilijus Didysis mirė. Tai sukrėtė Grigalių, jis rašė: „Tokia liūdna man teko dalia – išgirsti apie Bazilijaus mirtį, apie šventos sielos išėjimą, kuri taip paliko mus ir persikėlė, visą gyvenimą rūpinusis tuo, pas Viešpatį!“
Mirus imperatoriui Valentui II (valdė 364-378 m.), grupė Konstantinopolio ortodoksinių krikščionių pakvietė šventąjį Grigalių tapti jų vadovu. Grigalius atvyko į Konstantinopolį ir 379 metais buvo paskirtas Konstantinopolio arkivyskupu.
Visur dominavo eretikai – arijonai ir apolinaristai, stiprėjo ir jų pasipriešinimas. Susirgęs Grigalius patyrė ir skaudų smūgį – filosofas Maksimas, kurį šventasis laikė savo draugu, buvo slapta įšventintas ir paskirtas į šventojo Grigaliaus vietą. Sukrėstas Maksimo nedėkingumo, jis nutarė palikti katedrą, tačiau tikintieji jį sulaikė. Apsišaukėlį žmonės išvarė iš miesto.
380 metų lapkričio 24 dieną šventasis karalius Teodosijus I Didysis atvyko į sostinę ir, patvirtinęs savo dekretą prieš eretikus, grąžino stačiatikiams pagrindinę bažnyčią, į kurią iškilmingai įvesdino vyskupą Grigalių. Neilgai trukus, buvo parengtas pasikėsinimo į šventojo gyvybę planas, tačiau tas, kuris turėjo jį nužudyti, atėjo pas Grigalių, prisipažino ir viską papasakojo.
381 metais, antrajame Visuotiniame Susirinkime, šventasis Grigalius buvo patvirtintas Konstantinopolio arkivyskupu. Mirus šventajam Meletijui Antiochiečiui, jis pirmininkavo Susirinkimui. Būdamas pirmininku jis lėmė svarbių nutarimų priėmimą.
Tačiau atvykus tiems, kurie anksčiau veikė prieš Grigalių Maksimo naudai, daug kas, pirmiausia Egipto ir Makedonijos vyskupijos, atsisakė pripažinti Grigalių Konstantinopolio metropolitu. Ir dėl to, ir dėl teologinių nesutarimų Grigalius, troškęs Bažnyčiai taikos, nutarė pasiaukoti. Pranešęs imperatoriui apie savo norą atsisakyti vyskupijos, šventasis dar kartą pasirodė Susirinkime ir, pasakęs atsisveikinimo žodį, išvyko į Arianzą. Ten 389 metų sausio 25 dieną mirė, ten buvo ir palaidotas.
Grigaliaus Nazianziečio palaikai 950 metais perkelti į Konstantinopolį, 1580 išvežti į Romą, saugoti į Šventojo Petro bazilikoje. 2004 metais gražinti į Konstantinopolį, dabartinį Stambulą, saugomi Šventojo Jurgio katedroje.
Išlikę 507 eiliuoti Grigaliaus Nazianziečio kūriniai (iš jų autobiografinės poemos „Apie mano gyvenimą“, „Apie mano likimą“, „Apie mano sielos kančias“), 243 laiškai ir 45 homilijos (iš jų svarbiausios 5 homilijos, ginančios Nikėjos tikėjimo išpažinimą) – vieni geriausių senosios religinės literatūros kūrinių.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje šventasis vyskupas Grigalius Teologas (Nazianzietis) minimas vasario 7 dieną (sausio 25 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal: Bažnyčios mokslinis centras „Stačiatikių enciklopedija“ (ЦНЦ „Православная энциклопедия“; pravenc.ru); Enciklopedija „Drevo“ (Энц. „Древо“, церковно-исторический ресурс; drevo-info.ru)
