Šventasis vyskupas ir kankinys Ignotas Antiochietis, Dievo Nešiotojas (†107/112); palaikų perkėlimas (438)

Šventasis Ignõtas Antiochiẽtis (IgnãtijusIgnãcijus(Ignõtas) Diẽvo Nešiótojas, Ignãcijus (Ignõtas) Dievanešỹs, Ignãcijus (Ignõtas) Teofòras; gr. Ἰγνάτιος Ἀντιοχείας, Ἰγνάτιος ὁ Θεοφόρος, lot. Ignatius Antiochenus (Antiochensis), Ignatius Theophoros, rus. Игнатий Антиохийский, Игна́тий Богоно́сец,) - senosios Bažnyčios kankinys, Antiochijos vyskupas (po apaštalų Petro ir Evodijaus), apaštalo Jono Teologo mokinys. Apaštališkasis Tėvas (Apaštališkieji Tėvai – I - II amžiaus antrosios pusės ankstyvųjų krikščionių tekstų autoriai; gr. Αποστολικοί Πατέρες, lot.Patres Apostolici, rus. Апо́стольские мужи́).

Ignotas buvo pirmas svarbus krikščionių rašytojas ne žydas ir ne iš žydų aplinkos. Manoma, kad jis buvo siras, nes jo laiškų graikų kalba yra netobula. Jį, remiantis laiškų turiniu, galima laikyti pirmuoju poapaštališkuoju autoriumi, nesusaistytu su Senojo Testamento tradicija.

Hagiografijose pasakojama, jog prievardį Teoforas - „Dievo Nešiotojas“, arba „Dievanešys“, Ignotas gavęs todėl, kad buvęs „Dieviškosios Dvasios nešėjas“, o kadangi labai mylėjo Viešpatį,  širdyje visada nešiojosi jo vardą. Pagal legendą, kai Ignotas buvo mažas, Jėzus paėmė jį ant rankų, kaip pasakojama Mato evangelijoje (18, 3), ir pasakė: „jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“.

Apie Ignoto Antiochiečio gyvenimą ir veiklą žinome nedaug. Informacijos yra Eusebijo Cezariečio (gr. Εὐσέβιος τῆς Καισαρείας, lot. Eusebius Caesariensis †339/340) Bažnyčios istorijoje (III, 36). Pasak Euzebijo, Ignotas buvo ištremtas į Romą, kur 107 metų gruodžio 20 dieną, valdant imperatoriui Trajanui, buvo nužudytas dėl Kristaus - tapo laukinių žvėrių auka. Palaimintasis Jeronimas Stridonietis (gr. Σωφρόνιος Ευσέβιος Ιερώνυμος, lot. Sophronius Eusebius Hieronymus; † 419) Ignotą vadina Jono Teologo mokiniu (Hieron. Chron. Col. 604). 

Šventojo Ignoto kankinystės aktai (tardymo ir nuosprendžių protokolai) yra vėlyvos kilmės (IV-V a.).

Tikriausiai Ignotas gimė Antiòchijoje (Antijochė́joje; gr. Ἀντιόχεια, lot. Antiochīa; dab.  Antakija Turkijoje). Eusebijas rašo (B.i., III, 22), kad Ignotas buvo antrasis Antiochijos vyskupas po apaštalo Petro ir Evodijaus įpėdinis: „Antiochijoje pirmasis vyskupas buvo Evodijus, o antrasis - anuo metu išgarsėjęs Ignotas“. Teodoretas (gr. Θεοδώρητος ὁ Κύρου; lot. Theodoretus, episcopus Cyrrhi †~458/466), kita vertus, teigia, kad jis buvo paties apaštalo Petro įpėdinis. Kai kurie autoriai mano, kad Evodijus ir Ignotas, iki Evodijaus mirties 70-aisiais, vyskupais Antiochijoje buvo vienu metu: Evodijus buvo paskirtas žydams, o Ignotas - krikščionims iš pagonių. Antiochijos vyskupo soste Ignotas tikriausiai buvo 40 metų, nuo 67 - 68 iki 107-ųjų. 

Hagiografijose pasakojama, kad 107 metais, žygio prieš armėnus metu, imperatorius Trajanas (valdė 98-117) keliavo per Antiochiją. Kai jam buvo pranešta, kad Ignotas išpažįsta Kristų, moko niekinti žemiškas vertybes, turtus, saugoti skaistumą ir neaukoti romėnų dievams, imperatorius pasikvietė šventąjį ir pareikalavo, kad jis liautųsi skelbęs ir kalbėjęs apie Kristų. Senolis atsisakė. Tada jis buvo surakintas ir išsiųstas į Romą, kur buvo atiduotas liūtams sudraskyti. Laiške Romiečiams Ignotas prašė nesistengti išgelbėti jo nuo mirties, nesutrukdyti jam tapti kankiniu, tikru Jėzaus liudytoju; jis trokštąs būti tikra atnaša Dievui (Romiečiams 2; 4):

„Aš noriu, kad jūs nesistengtumėte patikti žmonėms, bet vien Dievui, kaip dabar jam patinkate. Antraip aš neteksiu tokios progos pasiekti Dievą kaip dabar, o jūs – jei nutylėsite mano reikalu – galėsite išgarsinti savo vardą daug šaunesniais darbais. Jei patylėsite dėl manęs, aš tapsiu Dievo nuosavybe, o jei mylėsite tik kūną – man reikės dėti pastangų iš naujo. Verčiau leiskite, kad būčiau paaukotas Dievui, kol paruoštas aukuras, idant jūs vieningi meilės draugėje galėtumėte giedoti Tėvui Jėzaus Kristaus vardu, dėkodami už tai, kad Dievas leido atrasti save Sirijos vyskupui, žengiančiam iš Rytų į Vakarus. Kaip gražu, palikus pasaulį, užmigti pas Dievą, kad prisikeltum jo draugėje!

Rašau visoms Bažnyčioms ir skelbiu visiems, kad mielai numirsiu už Dievą, jei tik man nesutrukdysite. Meldžiu, kad jūsų gražūs norai nepasidarytų man neparankūs. Leiskite man tapti žvėrių maistu, nes žvėrių dėka galėsiu susitikti su Dievu. Aš esu Dievo kviečiai ir būsiu sumaltas žvėrių dantimis, idant tapčiau gryna Kristaus duona. Verčiau paskatinkite žvėris tapti man kapu ir nepalikti nieko iš mano kūno, kad užmigęs nebūčiau kam nors našta. Tik tuomet būsiu tikras Jėzaus Kristaus mokinys, kai pasaulis daugiau nebematys mano kūno. Melskite už mane Kristų, kad per tą įrankį tapčiau atnaša Dievui.“

Pakeliui į Romą, prižiūrimas kareivių, Ignotas parašė nemažiau kaip 7 laiškus, skirtus Romos ir Mažosios Azijos Bažnyčioms. Vėliau Eusebijas savo Bažnyčios istorijoje (III, 36) pasakojo:

„Anuomet buvo žinomas [...] ligi šiol šlovingas Ignotas, kuris, kaip antrasis Petro įpėdinis, užėmė Antiochijos vyskupystę. Jis, kaip pasakojama, buvo iŠ Sirijos išsiųstas į Romą, kad ten paliudytų savo tikėjimą Kristumi ir taptų laukinių žvėrių auka. Budrios kareivių sargybos stebimas, jis keliavo per Aziją ir savo pamokslais bei raginimais stiprino Bažnyčias visuose miestuose, per kuriuos vedė jo kelias. Pirmiausia jis ragino tikinčiuosius saugotis anuo metu kylančių erezijų ir skatino tvirtai laikytis apaštalų mokymo, kurį  jis pats liudijo ir net galvojo esant būtina išdėstyti palikuonims raštu. Atsidūręs Smirnoje, kur gyveno Polikarpas, jis parašė laišką Efezo Bažnyčiai, kuriame mini jos ganytoją Onezimą. Kitą laišką skyrė Magnezijos Bažnyčiai prie Meandro, kuriame mini vyskupą Damazą. Trečią laišką parašė traliečiams, paminėdamas tuo metu buvusį jų vyskupą Polibijų. Jis taip pat rašė Romos Bažnyčiai, į kurią kreipėsi su karštu prašymu nedaryti pastangų jo išvadavimui nuo kankinio mirties, kurios jis taip trokštąs.“

Yra trys Ignoto laiškų redakcijos: 1)Trumpoji redakcija, sudaryta iš keturių laiškų. Ji žinota viduramžių Vakaruose, o įvertinta buvo po to, kai sirologas Viljamas Kiurtonas (William Cureton; †1864) paskelbė IV amžiaus trijų laiškų (efeziečiams, romiečiams ir Polikarpui) vertimą į sirų kalbą; 2) Vidurinioji redakcija, arba versio Eusebiana, sudaryta iš septynių laiškų (laiškai efeziečiams, magneziečiams, traliečiams, filadelfiečiams, romiečiams, smirniečiams, Polikarpui); ši redakcija buvo žinoma Eusebijui Cezariečiui ir nūdienos mokslo laikoma normatyvine; 3) Kiek vėliau nei trumpoji redakcija Vakaruose buvo žinoma ilgesnė, 12 laiškų redakcija, paskui praplėsta iki 15 laiškų.

Tarp suklastotų laiškų yra laiškai tarsiečiams, antiochiečiams, filipiečiams, apaštalui Jonui Teologui, Dievo Motinai Marijai ir dar keli kiti.

Šventojo laiškuose atskleista ano meto krikščionių padėtis, paliudytos pagrindinės krikščioniškos tiesos: Eucharistijos svarba Bažnyčios kūrimui, Jėzaus Kristaus įsikūnijimo tikrumas, Dievo Motinos Marijos mergystė, Bažnyčios hierarchija, monarchinis episkopatas ir kita. Laiške magneziečiams pabrėžiama Dievo tyla, iš kurios ateina Žodis. 

Ignoto Antiochiečio laiškų kristologiją lėmė jo polemika su doketais, neigusiais kūnišką Kristaus egzistavimą, ir su žydų krikščionimis. 

Su Ignoto kristologija glaudžiai susijusi jo ekleziologija: jei mūsų išgelbėjimui reikia kūniškojo, realaus istorinio Kristaus, tai ir išgelbėjimas įmanomas tik realioje, regimoje Bažnyčioje. Laiške smirniečiams pirmą kartą pavartota sąvoka, vėliau tapusi viena pagrindinių krikščioniškosios teologijos sąvokų - Bažnyčios katalikiškumas, visuotinumas. Ignotas pabrėžia bažnytinių bendruomenių pavaldumą vyskupams: „Į vyskupą reikia žiūrėti kaip į patį Viešpatį“. Anot Ignoto, be vyskupo negalimas nei krikštas, nei Eucharistijos šventimas. Svarbiausia Ignoto ekleziologijos frazė - ἐπὶ τὸ αὐτό, kurią jis vartoja kaip techninį terminą eucharistiniam susirinkimui, t. y. Bažnyčiai, įvardyti.

Tradicija pasakoja, kad šventasis Ignotas pakeliui į mirties vietą - cirko areną Romos Koliziejuje - nuolat kartojo Jėzaus Kristaus vardą. Paklaustas, kodėl taip darė, Ignotas atsakė, kad šį Vardą nešiojasi širdyje: „Tą, kuris yra mano širdyje, išpažįstu savo lūpomis“. Pasakojama, kad kai šventąjį sudraskė žvėrys, paaiškėjo, kad jo širdis liko nepaliesta. Tikintieji surinko tai, kas liko iš šventojo kūno, ir saugojo Romoje. 107 ar 108 metais Ignoto relikvijos buvo perkeltos iš Romos į Antiochiją. Iš pradžių jos buvo saugomos priemestyje, o 438 metais perneštos į pačią Antiochiją. Persams užėmus Antiochiją, 540 ar 637 metais jos išvežtos į Romą, į Šventojo Klemenso baziliką.

Šventasis Jonas Auksaburnis Ignotą pavadino „dorybių pavyzdžiu“, turėjusiu „visas teigiamas“ žmogaus ir vyskupo savybes.

Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje šventasis vyskupas ir kankinys Ignotas (Ignatijus) Antiochietis minimas vasario 11 dieną (sausio 29 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).

 

Ignotas Antiochietis LAIŠKAS EFEZIEČIAMS
 

Spindėkite kilnumu [10]

1Nepaliaudami melskitės už kitus žmones. Juk juose gyva atsivertimo viltis, kad galėtų atrasti Dievą. Pagelbėkite jiems tuo, kad jie galės pasimokyti iš jūsų darbų! 2Vietoj jų rūstybės parodykite romumą, vietoj pasigyrimų – nusižeminimą, vietoj piktžodžiavimų pasižymėkite maldomis, vietoj suklydimų tvirtai laikykitės tikėjimo, vietoj žvėriškumo elkitės švelniai ir venkite sekti jų pėdomis. 3Pasistenkime tapti jų broliais kilnumu, būkime Viešpaties sekėjai. Argi jis neiškentėjo skriaudos? Argi jis nebuvo apiplėštas ir pažemintas? Tegu tarp jūsų neatsiranda velnio žolės! Stenkitės tyrumu bei saikingumu, kūnu ir siela gyventi Jėzuje Kristuje.
 

Paskutinių dienų belaukiant [11]

1Atėjo paskutiniai laikai. Tad sielokimės ir baiminkimės, idant Dievo kantrybė nepavirstų mūsų pasmerkimu! Arba bijokimės ateinančios rūstybės, arba pamilkime šiandien duodamą malonę; pasirinkime viena iš dviejų, kad tik atrastume tikrąjį gyvenimą su Jėzumi Kristumi. 2Juk be jo niekas jums neturi vertės. Dėl jo nešioju pančius – dvasinius perlus. Aš norėčiau būti prikeltas su jais, remiamas jūsų maldų, kuriose norėčiau amžinai dalyvauti, idant būčiau gretose Efezo krikščionių, kurie visuomet gyveno vienybėje su apaštalais Jėzaus Kristaus galybe.
 

Dažniau dalyvauti Eucharistijoje  [13]

1Stenkimės dažniau susirinkti Dievo Eucharistijai ir šlovinimui. Mat, jums dažniau renkantis draugėn, griaunamos šėtono pajėgos ir vieningu tikėjimu žlugdomas ardomasis jo veikimas. 2Nėra nieko geresnio už santarvę, paverčiančią niekais visus padangių ir požemių galybių puolimus.
 

Ištvermingas tikėjimas. Žodžiai ir darbai [14]

1Visa tai neliks jums paslėpta, jei tobulai tikėsite Jėzumi Kristumi ir jį mylėsite. Tokia gyvenimo pradžia ir pabaiga. Pradžia yra tikėjimas, o meilė – užbaiga. O šiųdviejų vienybė – pats Dievas. Visa kita skirta papildymui. 2Kas išpažįsta tikėjimą, negali nusidėti, o kas myli – negali nekęsti. Medis atpažįstamas iš jo vaisių (plg. Mt 12, 33), taigi, kas išpažįsta priklausąs Kristui, turi būti atpažintas ir iš darbų. Nes dabar svarbu ne tiek išpažinimas, kiek tikėjimo galybė iki pabaigos.
 

[15]

1Geriau tylėti ir būti, nei kalbėti ir nebūti. Gražu mokyti, jei tik vykdoma, kas skelbiama. Tačiau tėra vienas mokytojas, kuris „pasakė, ir taip įvyko“ (Ps 32, 9). Jo tyloje padaryti darbai verti Tėvo garbės. 2Kas turi Jėzaus žodį, tikrai gali išgirsti ir jo tylą, kad taptų tobulas, ir veiktų sava kalba, ir būtų atpažintas iš savo tylos. 3Viešpačiui nėra nieko paslėpta, jam akivaizdžios mūsų paslaptys. Viską darykime taip, tarsi jis gyventų tarp mūsų. Būkime jo šventovės, kad jis būtų mūsų Dievas, kaip iš tiesų ir yra ir kaip pasirodys mums prieš akis, – tik nuoširdžiai jį mylėkime.
 

Klaidintojų atsakomybė [16]

1Neapsigaukite, mano broliai: tie, kurie griauna šeimas, nepaveldės Dievo karalystės. 2Jeigu taip darantys kūnu pasmerkti mirti, tai juo labiau tie, kurie klaidingu mokymu ardo Dievo tikėjimą, už kurį Jėzus Kristus buvo nukryžiuotas. Taip susiteršęs žmogus eis į „neužgesinamą ugnį“, panašiai bus ir su tais, kurie jo klauso.
 

Klaidos beprotybė [17]

1Viešpačiui buvo patepta galva, kad paskleistų savo Bažnyčiai nemirtingumo kvepėjimą. Nesiduokite patepami šio pasaulio piktojo kunigaikščio kvapu, kad jis nenusivarytų jūsų į nelaisvę, toli nuo jūsų laukiančio gyvenimo. 2Kodėl gi mes nenorime tapti protingi, priimdami Dievo pažinimą, kuris yra Jėzaus Kristaus? Kam taip kvailai žūti, nepastebėjusiems dovanos, kurią iš tikrųjų mums pasiuntė Viešpats?
 

Kryžiaus išmintis [18]

1Mano dvasia yra auka ant kryžiaus; jis yra papiktinimas netikintiems, bet mums – išgelbėjimas ir amžinasis gyvenimas. „Kur išminčius? Kur tyrinėtojas?“ (1 Kor 1, 20). Kurgi tuštybė tų, kurie vadinami protingaisiais?

2Mūsų Dievas Jėzus Kristus buvo Marijos išnešiotas pagal Dievo planus ir kilęs iš Dovydo sėklos bei Šventosios Dvasios. Jis užgimė ir buvo pakrikštytas, kad savo kentėjimais apvalytų vandenį.

 

Pagal: Bažnyčios mokslinis centras „Stačiatikių enciklopedija" (ЦНЦ „Православная энциклопедия"; pravenc.ru); Enciklopedija „Drevo" (Энц. „Древо", церковно-исторический ресурс; drevo-info.ru); Laiškas Efeziečiams .-Iš graikų kalbos išvertė Česlovas Kavaliauskas//Katalikų kalendorius žinynas“, V. 1987; Eusebijas Cezarietis, Bažnyčios istorija, V. 1993