Šventasis Joasãfas Belgorodiẽtis (rus. Иоаса́ф Белгоро́дский, Иоаса́ф Белоградский) – XVIII a. stačiatikių hierarchas, nuo 1748 metų iki mirties Belgorodo vyskupas.
Šventasis Joasafas – Joakimas Andrejevičius Gorlenko (Иоаки́м Андре́евич Горле́нко) – gimė 1705 metų rugsėjo 8 dieną Prylùkuose (dab. miestas Ukrainos Černigovo srityje), buvusioje Poltavos gubernijoje, per Švenčiausiosios Dievo Motinos Gimimo šventę. Pakrikštytas jis buvo Joakimo vardu. Kilęs iš senos dievobaimingos Malorosijos Gorlenkovų giminės.
1712 m. septynmetį Joakimą tėvas atidavė į Kijevo dvasinę akademiją, kur besimokydamas jis pajuto polinkį vienuoliniam gyvenimui. Septynerius metus būsimasis šventasis tyrė ir tikrino save, kol galiausiai apie tai atskleidė tėvams. Ilgai jie įtikinėjo savo pirmagimį sūnų atsisakyti sprendimo stoti į vienuolyną ir priimti vienuolystės šventimus, bet nesėkmingai. 1725 metais Kijevo Mežigorsko Išganytojo Atsimainymo vienuolyne slapta įvyko jo įvilktuvės – tapo "riasoforiniu vienuoliu" (ρασοφόρος, dėvintis riasą, abitą), gavusiu Hilarijono vardą, o 1727 metais lapkričio 21 d. Bratsko Viešpaties Apsireiškimo vienuolyne davė antrosios pakopos vienuolystės įžadus ir buvo įvilktas į mantiją Joasafo vardu.
Kai Joasafas baigė studijas, vyresnybė nutarė palikti jį dirbti dėstytoju Kijevo dvasinėje akademijoje, o netrukus paskyrė į atsakingas Kijevo arkivyskupijos egzaminuotojo pareigas. 1734 metais arkivyskupas Rafaelis Zaboroskis jerodiakonui Joasafui suteikė jerovienuolio šventimus ir perkėlė jį iš Bratsko į arkivyskupo rūmus, Kijevo Sofijos katedrą. Vėliau jis buvo paskirtas Kijevo dvasinės konsistorijos nariu. Būdamas egzaminatoriumi, jis dėjo daug pastangų, kad būtų šalinamos parapijos dvasininkų dorovinės ydos.
Pareigos konsistorijoje šventajam buvo puiki mokykla jo organizaciniams gebėjimams atskleisti. Tais metais jis gerai pažino dvasininkų poreikius, vyskupystės privalumus ir trūkumus. Čia aiškiai išsiskleidė Joasafo profesinių gebėjimų visapusiškumas, neatsiejamas nuo gilaus dvasinio gyvenimo. Jis sparčiai kilo dvasinio tobulėjimo pakopomis, kaip liudija išlikęs jo veikalas „Septynių garbingų dorybių kova su septyniomis mirtinomis nuodėmėmis“ („Брань седми честных добродетелей с седми грехами смертными“, išl. 1892 m.).
1737 m. birželio 24 d. jerovienuolis Joasafas buvo paskirtas Lubnų (Mgaro) Išganytojo Atsimainymo vienuolyno vyresniuoju ir pakeltas į igumeno rangą. Savo vienuolyne jis visas jėgas skyrė vienuolyno, kuris kitados buvo stačiatikybės tvirtovė kovoje su unitais, tvarkymui. Vienuolyne buvo saugomos šventojo Atanazijaus, Konstantinopolio patriarcho, Lubino stebukladario (minimas gegužės 2 d.), relikvijos. Keliskart patriarchas Atanazijus pasirodė igumenui Joasafui, taip paliudydamas savo globą. 1744 metais metropolitas Rafaelis pakėlė igumeną Joasafą į archimandrito poaukštį. Tų pačių metų pabaigoje jis buvo iškviestas į Maskvą, o netrukus Sinodo įsakymu paskirtas Švenčiausiosios Trejybės lauros vikaru. Šventojo vienuolio Sergijaus vienuolyne jis taip pat pasiaukodamas tarnavo Bažnyčiai (tais metais reikėjo daug jėgų sudegusiam vienuolynui atkurti).
1748 m. birželio 2 d. Petro ir Povilo katedroje Sankt Peterburge archimandritas Joasafas buvo konsekruotas Belgorodo vyskupu. Užėmęs vyskupo katedrą, šventasis Joasafas griežtai prižiūrėdamas rūpinosi bažnyčių būkle ir sielovada, pamaldų eiga ir kokybe, o ypač kaimenės dorove. Ypač daug dėmesio šventasis skyrė dvasininkų ugdymui, prižiūrėjo, kad jie tinkamai laikytųsi įstatų ir bažnytinių tradicijų. Kaip ir seniau, šventasis Joasafas visas jėgas, netausodamas sveikatos, skyrė arkivyskupo tarnystei.
Prieš pat mirtį celėje drauge su juo gyvenusiam vienuoliui jis uždraudė siekti kunigystės ir perspėjo, kad nepaklusus ištiks jį ankstyva mirtis. Kitam celės vienuoliui, Bazilijui, šventasis pasakė, kad jis bus diakonas, bet niekada netaps kunigu. Visos šios pranašingos įžvalgos vėliau išsipildė.
1754 m. gruodžio 10 d. šventasis vyskupas Joasafas mirė. 1910 m. Šventasis sinodas, remdamasis 54 autentiškais „stebuklingų darbų“, atliktų užtariant Joasafui, ir palaikų negendamumo faktais, priėmė sprendimą dėl jo kanonizacijos. Šventųjų būryje išaukštintas 1911 m. rugsėjo 4 d.
Tebūnie pašlovinta diena ir valanda, kai mano Viešpats Jėzus Kristus dėl manęs gimė, iškentėjo nukryžiavimą ir mirtį patyrė. O Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau! Mano mirties valandą priimk savo tarno, keliaujančio klajūno, dvasią, tavo Skaisčiausiajai Motinai ir visiems tavo Šventiesiems užtariant, nes garbinamas esi per amžių amžius. Amen.
Šventojo Joasafo Belgorodiečio malda
