Vyskupas Pilypas II, Maskvos ir Visos Rusios metropolitas (gr. Άγιος Φίλιππος Μητροπολίτης Μόσχας και πάσης Ρωσίας, rus. Святитель Фили́пп II (Колычев), митрополит Московский и всея Руси) – uolus Bažnyčios vadovas, smerkęs neteisybę, pasisakęs prieš jėgos naudojimą valdant valstybę.
Fiodoras Stepanovičius Kolyčiovas (rus. Фёдор Степа́нович Колычёв) gimė 1507 m. vasario 11 dieną. Jis priklausė jaunesniajai didikų Kolyčiovų (rus. Колычёвы) giminės šakai, kildinusiai save iš Prūsijos (iš Didžiojo prūsų sukilimo 1260-1274 m. vado Divonio). Jo tėvas Stepanas Ivanovičius (rus.Степан Иванович ), pravarde Stensturas (rus.Стенстур; didžiojo kunigaikščio Vasilijaus III jauniausiojo sūnaus - Ùgličiaus kunigaikščio Jurijaus - dėdė), rengė sūnų valdovo tarnybai. Motina Barbora (rus.Варвара; vienuoliškas vardas Barsanofija [rus.Варсонофия]) auklėjo jį dievobaimingai. Nuo mažens Fiodoras buvo mokomas rašyti ir skaityt, o taip pat valdyti ginklą, jodinėti ir kitų karinių dalykų. Jau tada labiausiai jį traukė malda ir knygos. Iki 30 metų jis buvo didžiojo kunigaikščio, visos Rusios valdovo Vasilijaus III dvare, kur užsitarnavo jaunojo Ivano IV palankumą (pagal kitą versiją Fiodoras, kai sulaukė 26 metų, jau po didžiojo kunigaikščio Vasilijaus mirties, buvo paimtas tarnauti į jo sūnaus Ivano dvarą, kurį globojo kilmingųjų, bojarinų komisija).
1537 metais, kai didysis kunigaikštis Ivanas Vasiljevičius dar buvo kūdikis, jo giminaičiai perėjo į kunigaikščio Andriejaus Ivanovičiaus, sukėlusio Novgorode maištą prieš Jeleną Glinską (antroją Vasilijaus III žmoną, caro Ivano IV Rūsčiojo motiną), pusę. Manoma, kai dėl to Kolyčiovų giminė susilaukė nemalonės (Fiodoro dėdė Ivanas Umnoj-Kolyčiovas buvo įkalintas, jo antros eilės pusbroliai Andrejus Ivanovičius ir Gavrila Vladimirovičius buvo nuplakdinti ir nubausti), Fiodoras slapta išvyko iš Maskvos. Kitas, svarbesnis jo išvykimo iš sostinės motyvas – religinis. XVI amžiaus pabaigoje parašytoje hagiografijoje akcentuojamas dvasinis praregėjimas:
...ypatingai Dievo apvaizdai apglėbus, jis pateko į bažnyčią per Dieviškąją liturgiją. Čia jis išgirdo Evangelijos žodžius: „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams“ (Mt 6, 24). Apstulbintas šios minties jis svarstė, jog pasakyti žodžiai tinka ir jam, tad apsisprendė atsisakyti pasaulietiško gyvenimo. (Dmitrijus Rostovietis, Šventųjų gyvenimai)
Palikęs Maskvą kažkiek laiko nuo pasaulio slapstėsi Kižų (rus.Хижи ) kaime prie Onegos ežero; pragyvenimui užsidirbdavo piemenaudamas. Galiausiai Dievas jį atvedė į garsųjį Solovkų vienuolyną prie Baltosios jūros, kur davė klusnumo prižadus. Igumenas - Aleksijus (Jurenevas) - neišskyrė Fiodoro iš kitų naujokų, todėl įpareigdavo jį dirbti visokius darbus - didikų giminės atžalai teko kapoti malkas, kasti žemę, nešioti akmenis, dirbo malūne. Kone po dvejų metų igumenas Aleksijus, Fiodorui paprašius, jį tonzūravo, duodamas vienuolišką vardą Pilypas, ir pavedė senoliui Jonai (rus. Иона Шамин), šventojo vienuolio Aleksandro, praminto Sviriečiu („Svirskiu“), bendražygiui (†1533; minimas rugpjūčio 30 d.). Vadovaujant patyriems senoliams, darbuodamasis ir melsdamasis vienuolis Pilypas brendo kaip vienuolis, stiprėjo dvasia. Palaiminus igumenui, kažkiek laiko gyveno visiško atsiskyrėlio gyvenimą „pūstinėje“.
1548 metais Didžiajame Naugarde arkivyskupas Teodosijus Pilypą paskyrė Solovkų vienuolyno igumenu. Vienuolynas naujojo igumeno vadovavimo laikais atgimė ir suklestėjo: buvo priimta nauja regula, pastatytos dvi didingos bažnyčios - 1557 metais pašventintos refektoriumo Dievo Motinos Užmigimo šventovė ir Viešpaties Atsimainymo bažnyčia.
Gyvendamas Solovkuose šventasis Pilypas dažnai pasitraukdavo į nuošalią negyvenamą vietą, už dviejų varstų nuo vienuolyno, vėliau pavadintą Pilypo dykyne (rus. Филиппова пустынь), kur melsdavosi ir mąstydavo. Viešpats ruošė šventąjį kitokiai tarnystei ir kitokiems žygdarbiams.
Maskvoje Solovkų atsiskyrėlį prisiminė kadaise, vaikystėje, jį mylėjęs caras Ivanas Rūstusis. Valdovas tikėjosi, kad šventasis Pilypas gali tapti jo ištikimu bendražygiu, nuodėmklausiu ir patarėju, neturičiu nieko bendra su maištaujančiais didikais. Vien pats metropolito šventumas, Ivano manymu, turėjo sutramdyti dūmoje vešinčias niekšybes ir piktumą. Todėl buvo nuspręsta Pilypą įrinkti vyriausiuoju Bažnyčios ganytoju.
Šventasis ilgai nesutiko prisiimti Rusijos Stačiatikių Bažnyčios vadovo pareigų. Dvasinio artumo su Ivanu jis nejautė, bandė įtikinti valdovą naikinti opričniną, o Ivanas jam įrodinėjo jos būtinumą valstybei. Galiausiai abudu susitarė, kad Pilypas nesikiš į jėgos struktūrų ir valstybės valdymo reikalus, nepasitrauks iš metropolijos tada, kai caras negalės išpildyti jo pageidavimų, rems carą ir bus jo patarėjas, panašiai kaip iki tol valdę metropolitai buvo parama kitiems Maskvos valdovams.
1566 metų liepos 25 dieną Pilypas tapo Maskvos metropolitu. 1567-1568 metais kilusi nauja negailestingų bausmių banga paskatino šventąjį apsispręsti pasipriešinti valdovui.
1567 metų rudenį, vos tik pradėjęs žygį prieš Livoniją, sužinojo apie didikų sąmokslą. Išdavikai ketino paimti valdovą į nelaisvę ir perduoti jį Lenkijos karaliui, jau perkėlusiam savo kariuomenę prie Rusijos sienos. Ivanas Rūstusis negailestingai susidorojo su sąmokslininkais. Šventasis Pilypas nusiminė dėl to valdovo atsakomųjų veiksmų, pareiga vertė jį drąsiai kalbėti ginant nubaustuosius. Lemiamas posūkis įvyko 1568 metais pavasarį. Šventojo Kryžiaus savaitę, 1568 m. kovo 2 dieną, kai caras su opričnikais, atvyko, kaip įprasta, į Dievo Gimdytojos Užmigimo katedrą apsitaisęs vienuoliškais apdarais, šventasis Pilypas atsisakė jį palaiminti ir pradėjo atvirai smerkti opričnikų daromas neteisybes. Pasipiktinęs valdovas pasakė: „ Negi tu mums priešiniesi? Pamatysime tavo tvirtumą!“.
Tada prasidėjo metropolito persekiojimai ir teismai; buvo priimtas sprendimas uždaryti jį į kalėjimą. Jau po to, kai buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, 1568 metų lapkričio 8 dieną metropolitas, šventęs liturgiją Dievo Gimdytojos Užmigimo katedroje, buvo areštuotas. Ilgai jis kentėjo Maskvos Viešpaties Apreiškimo (Kitãjmiestyje) vienuolyne, kol galiausiai įkalino jį Tverės Dievo Gimdytojos Užmigimo (Òtročio) prie Tvercõs ir Tmakõs upių sąntakos vienuolyne. Po metų, 1569-ųjų gruodžio 23 dieną, šventasis kalinys buvo nužudytas (aplinkybės neaiškios).
1591 metais Solovkų vienuolyno brolių prašymu Pilypo palaikai buvo atgabenti iš Tverės vienuolyno ir palaidotos Solovkų Viešpaties Atsimainymo katedroje. 1652 metais caras Aleksejus Michailovičius, Novgorodo metropolito Nikono iniciatyva bei susitaręs su patriarchu Juozapu, nusprendė šventojo palaikus perkelti į Maskvą. 1652 metų liepos 19 dieną jie buvo padėti Dievo Motinos Užmigimo katedroje prie ikonostaso.
Šventajį Pilypą Stačiatikių Bažnyčia nuo 1591 metų minėjo jo mirties dieną - gruodžio 23-iąją (pagal Julijaus kalendorių). Nuo 1660 metų šventasis šventasis vyskupas Pilypas minimas sausio 22 dieną (9 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių). Palaikų atradimas 1646 metais ir perkėlimas į Maskvõs Kremliaus Dievo Gimdytojos Užmigimo katedrą minimas birželio 12 (gegužės 30 pagal naująjį kalendorių).
Pagal Dmitrijaus Gumilèvskio, vyskupo Filarèto (1805 - 1866) „Šventųjų gyvenimus“ („Жития святых, чтимых Православною Церковию", 1892. / Январь. - 1900 ); Память святого Филиппа, митрополита Московского // Жития святых на русском языке, изложенные по руководству Четьих-Миней свт. Димитрия Ростовского : 12 кн., 2 кн. доп. — М.: Моск. Синод. тип., 1903—1916. — Т. V: Январь, День 9. — С. 279.
