Šventasis vyskupas Spiridònas Trimifuntiẽtis (Spiridònas Stebukladarỹs; gr. Ἅγιος Σπυρίδων, Σπυρίδων Τριμυθούντος, Σπυρίδων ο θαυματουργός, lot. Spyridon, Episcopus Trimithuntorum, rus. Спиридо́н Тримифу́нтский, Спиридо́н Салами́нский; 270 – 348) stačiatikių minimas kaip šventasis, buvęs vyskupu (rus. святитель), stebukladarys.
Gimė šventasis Spiridonas apie 270 metus Kipro saloje, Asijoje (gr. Άσσια; dab. Pašakiojus (Paşaköy) Turkijoje). Žinių apie jo gyvenimą išliko nedaug. Yra žinoma, kad piemenavo, turėjo žmoną ir vaikų. Visas savo lėšas jis atiduodavo savo artimųjų ir keliauninkų reikmėms, tad už tai Viešpats jam suteikė stebukladarystės dovaną: Spiridonas išgydydavo nepagydomus ligonius ir išvarydavo demonus. Po žmonos mirties, Romos imperatoriaus Konstantino Didžiojo valdymo metais (306–337), jis buvo išrinktas Trimifunto (gr. Τρεμετουσιά; dab. Erdem̃lis (Erdemli/Tremeşe) Turkijoje) miesto vyskupu. Sujungęs ganytojo tarnystę su gailestingumo darbais, šventasis nepakeitė savo gyvenimo būdo.
Kaip liudija Bažnyčios istorikai, vyskupas Spiridonas 325 metais dalyvavo pirmojo Nikėjos Visuotinio Bažnyčios Susirinkimo darbe. Šiame Bažnyčios Susirinkime jis rungėsi su graikų filosofu, kuris gynė Arijaus ereziją. Paprasta šventojo vyskupo Spiridono kalba visiems parodė, kokia bejėgė yra žmogiškoji išmintis prieš Dieviškąją Išmintį:
„Klausyk, filosofe, ką aš tau kalbėsiu: mes tikime, jog Visagalis Dievas iš nieko sukūrė savo Žodžiu ir Dvasia dangų, žemę, žmogų ir visą regimą ir neregimą pasaulį. Tas Žodis yra Dievo Sūnus, kuris nužengė dėl mūsų nuodėmių ant žemės, gimė iš Mergelės, gyveno su žmonėmis, kentėjo, numirė, kad mus išgelbėtų, o po to prisikėlė, išpirkęs Savo kančiomis pirmapradę nuodėmę, ir prikėlė kartu su savimi visą žmonių giminę. Mes tikime, jog Jis Vienesmis ir su Tėvu Garbinamas ir Šlovinamas, bei tikime tuo be jokių klastingų išvedžiojimų, kadangi suvokti šią paslaptį žmogaus protu yra neįmanoma“.
Po šio pokalbio buvęs krikščionybės priešininkas pavirto uoliu jos gynėju ir priėmė Šventąjį Krikštą. Po pasikalbėjimo su šventuoju Spiridonu, kreipdamasis į savo draugus, filosofas tarė:
„Klausykit! Kol su manimi buvo rungiamasi pateikiant įrodymus, aš priešpastatydavau vieniems įrodymams kitus, ir savo sugebėjimu ginčytis atremdavau visą, kas man buvo pateikiama. Tačiau kai vietoj iš proto kylančių įrodymų iš šio senolio lūpų ėmė sklisti kažkokia ypatinga galia, įrodymai prieš ją tapo bejėgiai, kadangi žmogus negali priešintis Dievui. Jei kuris nors iš jūsų gali protauti taip pat, kaip ir aš, tai tegul jis įtiki į Kristų ir kartu su manim teseka paskui šį senolį, kurio lūpomis kalba Patsai Dievas“.
Tame pačiame Bažnyčios Susirinkime šventasis vyskupas Spiridonas pateikė prieš arijonus akivaizdų Vienovės Švenčiausioje Trejybėje įrodymą. Jis pasiėmė į rankas plytą ir suspaudė: akimirksniu iš jos į viršų išsiveržė ugnis, pasruvo žemyn vanduo, o molis liko stebukladario rankose. Tarė tuomet šventasis vyskupas Spiridonas:
„Tai yra trys stichijos, o plinta (plyta; sen. rus. плинѳа, плинѳъ, плинтъ iš gr. πλίνθος) yra viena, taip ir Švenčiausiojoje Trejybėje yra Trys Asmenys, o Dievybė yra Viena“.
Šventasis vyskupas su didele meile rūpinosi savo ganomaisiais, visa bendruomene. Jis meldėsi už juos, ir Dievas išklausydavo maldų: sausrą pakeisdavo gausus, gamtą atgaivinantis lietus, o nepaliaujamus lietus – giedra, šilti, sausi orai; pagydydavo ligonius, išvarydavo demonus.
Vieną kartą pas jį atėjo moteris su mirusiu savo vaiku ant rankų, prašydama šventojo užtarimo. Jis pasimeldė. Ir sugrąžino kūdikėliui gyvastį. Susijaudinusi iš džiaugsmo motina susmuko be sąmonės. Bet šventojo malda sugrąžino gyvenimą ir motinai.
Kartą šventąjį Spiridoną, skubėjusį išgelbėti savo draugą, kuris buvo apšmeižtas ir nuteistas mirti, kelyje sustabdė netikėtai patvinęs upelis. Šventasis liepė tekančiam vandeniui: „Sustok! Taip tau įsako viso pasaulio Valdovas, kad aš galėčiau pereiti ir išgelbėti vyrą, dėl kurio skubu“. Šventojo vyskupo valia buvo įvykdyta, ir jis sėkmingai perėjo į kitą krantą. Teisėjas, perspėtas apie įvykusį stebuklą, pagarbiai sutiko šventąjį Spiridoną ir paleido jo draugą į laisvę.
Iš šventojo vyskupo gyvenimo yra žinomas dar ir toks atvejis. Kartą jis užėjo į tuščią bažnyčią, paliepė įžiebti joje žibintus bei žvakes ir pradėjo pamaldas. Paskelbęs: „Ramybės visiems“, jis ir jo diakonas kaip atsakymą į tai išgirdo gausybę iš aukštybių nuskambėjusių balsų, skelbiančių: „Ir tavo dvasiai“. Tas choras buvo didžiulis, o jo balsai – malonesni už bet kokį žmoginių giedojimą. Per kiekvieną ekteniją nematomas choras giedojo: „Viešpatie, pasigailėk“. Netoliese buvę žmonės, išgirdę iš bažnyčios sklindantį giedojimą, suskubo į ją. Juo labiau jie artėjo prie bažnyčios, juo labiau tas stebuklingas giedojimas stiprėjo ir džiugino jų širdis. Bet kai įėjo į bažnyčią, nieko jos viduje nepamatė, tik vyskupą ir keletą bažnyčios tarnų, ir nebegirdėjo dangiško giedojimo, tad buvo nustebę.
Šventasis Simeonas Metafrastas (900-960), rašytojas ir hagiogrãfas, aprašęs šventojo Spiridono gyvenimą, dėl jo svetingumo dorybės lygindavo jį su patriarchu Abraomu. „Reikėtų žinoti ir apie tai, kaip jis priimdavo keliauninkus“, – rašė vienuoliškai aplinkai artimas Sozomenas (400-450), kuris savo „Bažnyčios istorijoje“pateikė nuostabų pavyzdį iš šventojo vyskupo gyvenimo. Kartą per Gavėnią į jo namus pasibeldė keliauninkas. Matydamas, kad tas keleivis yra labai išvargęs, šventasis Spiridonas tarė dukrai: „Nuplauk šiam žmogui kojas bei pasiūlyk jam pavalgyti“. Tačiau tuo metu dėl pasninko nebuvo pasiruošta reikiamų atsargų, kadangi šventasis vyskupas „valgydavo tik tam tikrą dieną, o kitomis likdavo alkanas“. Todėl dukra atsakė, jog namuose nėra nei duonos, nei miltų. Tada šventasis Spiridonas, atsiprašęs savo svečio, liepė dukrai iškepti atsargai paliktą sūdytą kiaulieną ir, pasodinęs keliauninką už stalo, pradėjo valgyti, įtikinėdamas tą žmogų daryti tą patį. O kai pastarasis, vadinantis save krikščioniu, atsisakė, šventasis vyskupas neprieštaraudamas pastebėjo: „Dievo Žodis pasakė: „Tyriems viskas tyra“ (Tit 1:15).
Kita Sozomeno pateikta istorija taip pat yra itin charakteringa šventajam vyskupui: jis buvo įpratęs iš surinktojo derliaus vieną dalį išdalinti vargšams, o kitą dalį – skolinti nepasiturintiesiems. Pats jis jiems nieko neduodavo, o tiesiog parodydavo, kaip įeiti į podėlį, iš kurio kiekvienas galėjo paimti tiek, kiek reikia, o paskui tokiu pat būdu, be jokių patikrinimų ir ataskaitų, sugrąžinti.
Taip pat yra žinomas Sokrato Scholastiko (380-439), teològo ir istoriko, „Bažnyčios istorijos“ autoriaus pasakojimas apie tai, kaip vagys nusprendė pagrobti šventojo Spiridono avis: tamsią naktį jie įlindo į avidę, bet tuojau pat kažkokia neregima jėga juos surišo. Išaušus rytui šventasis nuėjo prie savo avių bandos, o kai išvydo surištus plėšikus, pasimeldė, atrišo juos ir ilgai įkalbinėjo palikti niekingą kelią ir sąžiningai užsidirbti pragyvenimui. Paskui, padovanojo jiems po vieną avį ir paleido juos, meiliai tardamas: „Tenebūna bergždžia jūsų nemiegota naktis“.
Šventasis Spiridonas dažnai lyginamas su pranašu Elijumi, kadangi lygiai taip pat dėl jo maldų per sausras, kurios dažnai grėsė Kipro salai, Dievas duodavo lietų:
„Didįjį stebukladarį Spiridoną, prilygstantį angelams, regime. Kadaise mūsų kraštas labai nukentėjo nuo sausmečio ir sausros: buvo badas ir maras, ir didžioji daugybė žmonių numirė, bet dėl šventojo maldų iš dangaus ant žemės iškrito lietus; o žmonės, išsigelbėję nuo negandos, dėkodami šaukė: „Džiaukis, panašus į didįjį pranašą [Eliją] tapęs ir pačiu laiku atsiuntęs lietų, nuo bado ir negalių gelbstintis“.
Visas šventojo vyskupo gyvenimas stebina savo nuostabiu paprastumu ir stebukladarystės, kurią jam dovanojo Viešpats, galia. Šventajam vyskupui ištarus žodį pabusdavo mirusieji, būdavo sutramdomos stichijos, virsdavo stabai. Kai Aleksandrijoje patriarchas buvo sušaukęs Susirinkimą pagonių stabams ir jų šventykloms nugriauti, Susirinkimo tėvams maldaujant griuvo visi stabai, išskyrus vieną, labiausiai garbinamą. Patriarchui per regėjimą buvo atskleista, jog šis stabas išliko todėl, kad jį nugriautų šventasis vyskupas Spiridonas Trimifuntietis. Bažnyčios Susirinkimo išsikviestas šventasis vyskupas sėdo į laivą, o tuo momentu, kai laivas priplaukė prie kranto, ir šventasis žengė ant žemės, Aleksandrijoje buvęs stabas kartu su visais jo aukurais pavirto į dulkes, taip pagarsindamas patriarchui ir visiems vyskupams, jog artinasi šventasis vyskupas Spiridonas.
Šventasis Spiridonas, nugyveno savo žemiškąjį gyvenimą kaip teisusis ir šventasis, ir savo sielą Viešpačiui atidavė apie 348 metus. Jo šventieji palaikai ilsisi Korfu saloje, jo vardu pavadintoje bažnyčioje.
Bažnyčios istorijoje šventasis vyskupas Spiridonas yra gerbiamas kartu su šventuoju Miros arkivyskupu Mikalojumi.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje Šventasis vyskupas Spiridonas Trimifuntietis minimas gruodžio 25 d. (12 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Parengta pagal portalo drevo-info.ru medžiagą
