Šventasis Konstantinopolio patriarchas Tarasijus (Tarasijas, gr. Ταράσιος, rus. Тарасий) († 806) gimė turtingų ir garsių tėvų – teisėjo ir patricijaus (gr. πατρίκιος, lot. patricius) Jurgio (Georgijaus) bei jo žmonos Eukratijos šeimoje. Jis buvo šventojo Sergijaus Išpažinėjo brolis ir šventojo Fotijaus Konstantinopoliečio dėdė.
Tėvai Tarasijų auklėjo dievobaimingai ir suteikė jam gerą išsilavinimą. Dar jaunystėje jis buvo paskirtas į aukštą valstybės tarnybos postą – tapo protasekritu, tai yra imperatoriškosios kanceliarijos vadovu.
Po patriarcho Pauliaus pasitraukimo iš sosto, valdovė Irena Atėnietė, valdžiusi kartu su savo nepilnamečiu sūnumi Konstantinu VI, siekė paskirti Bažnyčios vadovu pamaldų, išsilavinusį ir administracinių gebėjimų turintį žmogų. Todėl iš pasauliečių buvo pasirinktas Tarasijus, kuris 784 m. gruodžio 25 d. buvo įšventintas į patriarchus. Tačiau jis sutiko priimti šį postą tik su sąlyga, kad būtų sušauktas Visuotinis Susirinkimas, skirtas ikonoklazmo sukeltai sumaiščiai Bažnyčioje išspręsti. Vis dėlto, stipri opozicija, turėjusi šalininkų tiek kariuomenėje, tiek tarp Konstantinopolio gyventojų, ilgą laiką trukdė šiam susirinkimui įvykti, todėl jis buvo sušauktas tik 787 metais Nikėjoje. Šiame susirinkime buvo atkurtas ir teologiškai pagrįstas ikonų gerbimas.
Savo patriarchavimo laikotarpiu Tarasijus užmezgė gerus santykius su Vakarų Bažnyčia ir popiežiumi Adrijonu. Priešingai nei Studito vienuoliai, jis užėmė taikinamąją poziciją kilus ginčui dėl imperatoriaus Konstantino VI santuokos nutraukimo.
Mirė Tarasijus taikiai 806 m. pirmosios Gavėnios savaitės trečiadienį, vadovavęs Bažnyčiai 22 metus ir 4 mėnesius. Buvo palaidotas jo paties įkurtame vienuolyne prie Bosforo sąsiaurio.
Imperatorius Mykolas I Rangabėjus 813 m. kovo mėn., išreikšdamas ypatingą pagarbą šventajam, įsakė jo kapą padengti sidabru. Šventojo Tarasijaus gyvenimo aprašymą, turintį didelę istorinę vertę, parašė Ignacijus (Ignatijus), Konstantinopolio diakonas, vėliau tapęs Nikėjos metropolitu, asmeniškai pažinojęs patriarchą (leidinys: J. Heikel, Acta Societatis scientiaram Fennicae, 17, Helsinkis, 1889).
Tarp žinomų šventojo Tarasijaus kūrinių yra 6 laiškai, homilija ir poleminiai raštai prieš ikonoklazmą. Jo kalba, pasakyta paskyrimo į patriarchus proga, išliko istoriko Teofano darbuose.
Pagal Enciklopediją „Drevo“ (Энц. „Древо“, церковно-исторический ресурс; drevo-info.ru)
