Graikų imperatoriaus Teofilio (829–842) karo su saracėnais metu pastariesiems pavyko apgulti Amorėjosmiestą (Frigija). Dėl karo vado Vadicijas išdavystės Amorėja krito, o keturiasdešimt du jos gynėjai – kariai buvo paimti į nelaisvę ir išsiųsti į Siriją.
Septynis metus kalėjime kalinius veltui įtikinėjo išsižadėti krikščioniško tikėjimo ir priimti islamą. Jie ryžtingai atmetė visas viliojančias pagundas ir tvirtai ištvėrė siaubingus grasinimus. Po daugybės kankinimų, nesugebėjus palaužti karių krikščioniškojo tvirtumo, jie buvo pasmerkti mirti. Tikėtasi, kad jų tvirtumą pavyks palaužti ir prieš pat egzekuciją.
Nuteistieji ramiai ir be baimės žengė pas budelius. Jie buvo nukirsdinti, o jų kūnai sumesti į Eufrato upę. Liturginėse giesmėse šie šventieji kentėtojai minimi taip: „palaimintasis“ Teodoras, „nenugalimasis“ Kalistas, „drąsusis“ Konstantinas, „nuostabusis“ Teofilas ir „tvirčiausiasis“ Basojas. Taip pat žinomi vardai: Aetijus ir Melisenas.
Išdavikas Vadicijas neišvengė gėdingo likimo – priešai žinojo, kad išdaviku negalima pasitikėti, todėl jį nužudė.
Evodijus Konstantinopolietis († 883 m.) parašė kūrinį „Pasakojimas apie 42 Amorėjos kankinius“ – poleminę šių kankinių kankinystės versiją. Evodijus pabrėžė jų žygdarbius kaip teologinę nelaisvėje vykusią kalinių kovą su musulmonais dėl tikėjimo.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje šventieji 42 kankiniai frigai iš Amorėjos minimi kovo 19 dieną (kovo 6 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal Enciklopediją „Drevo“ (Энц. „Древо“, церковно-исторический ресурс; drevo-info.ru)
