Šventieji Cezarė́jos kankiniai Tìrsas, Leũkijaus ir Kalìnikas (Tirsas, Liucius ir Koronatas; gr. Θύρσος, Λεύκιος και Καλλίνικος (Κορωνάτος), lot. Thyrsus (Thyrses), Leucius (Lucius), Callinicus (Coronatus), rus. Фирс, Левкий и Каллиник Кесарийские) – III amžiaus vidurio šventieji, kilę iš Mažosios Azijos provincijos Bitìnijos (dab. Turkijoje) Erodo Didžiojo (37-1 m. pr. Kr.) pastatyto Cezarėjos miesto (gr. Καισάρεια, lot. Caesarea; dab. Káiseris Turkijoje).
Cezarėja krikščionybės istorijoje garsi nuo apaštalų laikų. Čia gyveno Pilypas, vienas iš pirmųjų septynių diakonų (Apd 8, 40). Čia pamokslavo apaštalas Petras ir mirė Erodas Agripa I (42-44). Bet ypatingą svarbą Cezarėja turėjo apaštalo Pauliaus gyvenime. Iš čia jis išvyko į Tarsą, kai buvo priverstas bėgti iš Jeruzalės (Apd 9, 30). Vėliau Paulius grįžo ir vėl keliavo į Jeruzalę, iš kurios, saugomas sargybos, buvo nugabentas į Cezarėją (Apd 23, 23-33). Čia jį teisė, po to išsiuntė į Romą.
Yra nuostabių liudijimų apie Bitinijos krikščionių tikėjimo gilumą ir tvirtumą pirmaisiais amžiais. Žinoma, kad imperatoriaus Trajano laikais (98-117 m. po Kr.) Bitinijoje jau buvo daug krikščionių, ne tik miestuose, bet ir gyvenvietėse bei kaimuose, o stabmeldžių šventyklos buvo beveik apleistos.
Bitinijos Cezarėjoje, imperatoriaus Decijaus laikais (249-251), gyveno ir kankinių mirtimi mirė šventieji Tirsas, Leukijus ir Kalinikas. Rašytiniuose šaltiniuose pastebima, kad Tirsas, Leukijus ir Kalinikas, priklausę iškilioms ir garsioms šeimoms, buvo nuolankūs ir mylėjo Dievą „neveidmaininga meile“ (2 Kor 6) – tikra meile, be šventeiviškumo ir dviveidiškumo. Nors jie vengė „viešumos triukšmo“, garsėjo savo dosnumu ir labdaringu gyvenimu.
Apie 250 metus į Nikomediją, Nikėją ir Bitinijos Cezarėją buvo pasiųstas valdytojas, vardu Kumvrikijus, kuriam buvo įsakyta suimti šių miestų ir jų apylinkių krikščionis. Imperatoriaus pasiuntinys veikė su tokiu kraugerišku žiaurumu, kad vienas turtingas krikščionis iš Cezarėjos, vardu Leukijus, piktindamasis žiauriuoju dignitoriumi, nuėjo pas jį ir pasakė: „Nepasotinamas šunsnuki, ar ilgai dar liesi kraują tarytum vandenį iš fontano, versdamas romius Kristaus sekėjus lankstytis lyg dievams akmenims ir bejausmiams medžio luistams?“ Įsiutęs valdytojas įsakė suimti Leukijų, išplakti rykštėmis, o paskui nukirsdinti galvą.
Žinios apie nuožmų susidorojimą sukėlė baimę visiems krikščionims, tad jie suskubo ieškotis prieglobsčio aplinkiniuose kalnuose ir urvuose. Bet vienas žmogus, vardu Tirsas, be baimės nuėjo tiesiai pas tironą ir pranešė norįs su juo pasikalbėti. Priimtas, jis ėmė kantriai ir įtikinamai aiškinti valdytojui, kaip nedera protu apdovanotam žmogui garbinti neprotingus padarus ir gamtos stichijas. Savo argumentus jis pagrindinėjo ištraukomis iš Šventojo Rašto, bet visos pastangos buvo bergždžios. Valdytojas nesiklausė ir reikalavo tik aklo paklusnumo visiems imperatoriaus įsakymams.
Surištomis rankomis ir kojomis Tirsas buvo atiduotas budeliams, kurie jį mušė iki sąmonės netekimo, suknežino kulkšnis, išbadė akis, pylė ant jo išlydytą šviną. Bet netgi tada šventasis liko nenugalimas, apsaugotas Dievo galybės, tarsi neregimu šarvu. Ir savo malda griovė stabus. Viešpats jo neapleido. Tamsiojoje, byloja šaltiniai, kankiniui pasirodė pats Kristus, sustiprino jį ir nuvedė pas vyskupą priimti Šventojo Krikšto, o paskui pagerbė dar ir kraujo krikštu.
Kai į Bitìnijos Apamėją (gr. Απάμεια; dab. Mudãnija Turkijoje) atlikti patikrinimo atvyko imperatoriaus pareigūnas Silvanas, Kumvricijus, norėdamas parodyti savo uolumą, vėl surengė Tirsui kankinimus, bet ir šį kartą jo pastangos buvo nesėkmingos – šventasis liko abejingas visiems kankinimams. Ir išpranašavo netrukus abu nedorėlius ištiksiančią mirtį.
Pastarąjį pareigūną netrukus pakeitė kitas teisėjas ir savo ruožtu ėmė kankinti neįveikiamąjį Tirsą. Pasakojama, kad kankinį, įmestą maiše į jūrą, išgelbėjo angelas. Tada Tirsas iš Apamėjos buvo nugabentas į savo gimtąjį miestą Bitinijos Cezarėją, kad ten būtų atiduotas žvėrims. Tačiau budeliai vėl patyrė gėdingą nesėkmę: liūtai staiga ėmė meiliai laižyti šventojo kojas.
Galiausiai buvo įsakyta Tirsą perkelti į Bitinijos Apoloniją. Ten vienas pagonių žynys, vardu Kalinikas (arba Koronatas), stebėdamasis nuostabiais Dievo veikalais, padarė išvadą, kad jei krikščionys turi tokią stiprybę ir galią, ji negali kilti iš nieko kito, kaip tik iš Vieno Dievo, viso pasaulio Kūrėjo ir Viešpaties. Taip svarstydamas jis pasirodė tironui ir atskleidė jam pagoniškosios religijos menkumą. Kaliniką tuoj pat suėmė ir nukirsdino galvą, o Tirsą kankino lėtai pjaustydami jį kelias valandas.
Pasak legendos, šventasis Tirsas buvo palaidotas Apolonijoje, o IV amžiuje jo kūnas buvo atgabentas į Konstantinopolį, kur Cezarijaus Nazianziečio (gr.Καισάριος ό Ναζιανζήνος, lot. Caesarius Nazianzenus; 330-368/369), nuo 364 metų buvusio Bitinijos kvestoriumi, laikais jo garbei buvo pastatyta bažnyčia. (Kitą jo vardo bažnyčią pastatė imperatorius Justinianas Didysis (527-565).
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje šventieji kankiniai Tirsas, Leukijus ir Kalinikas minimi gruodžio 27 d. (14 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal Dmitrijaus Gumilèvskio, vyskupo Filarèto (1805 - 1866) parengtus „Šventųjų gyvenimų“ aprašymus ("Жития святых, чтимых Православною Церковию", 1892), Biblijos enciklopedinius žinynus
