Šventieji Adrianas ir Natalija gyveno Nikomedijos mieste (dabartinė Turkija) Mažojoje Azijoje. Adrianas buvo stabmeldys, o jo žmona Natalija – slapta krikščionė. Adrianas buvo imperatoriaus Maksimiano Galerijaus (305–311 m.) raštinės viršininkas. Tuo metu siautėjo krikščionių persekiojimas. Netoli Nikomedijos oloje buvo rasti 23 tikintieji. Juos sulaikė, teisė, kankino, vertė aukoti aukas stabams, o paskui nuvedė į kanceliariją, kad juos surašytų.
Sulaikytus krikščionis priėmė Adrianas, kuris, nustebintas jų tvirtumu ir kantrybe, paklausė kokio atpildo jie laukia iš savo Dievo. Kankiniai jam atsakė cituodami Šventąjį Raštą: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli“ (1 Kor 2, 9). Išgirdęs tai, Adrianas įsakė savo pavaldiniams: „Užrašykite ir mano vardą kartu su jais, nes ir aš esu krikščionis“. Imperatorius patarė jam ištaisyti klaidą bei atsiprašyti, tačiau Adrianas tikino jį viską padaręs teisingai:
„Aš neišprotėjau, – atsakė jis, – atvirkščiai, buvau beprotis, o dabar atgavau protą“.
„Mažiau kalbėk! – sušuko imperatorius. – Geriau atsiprašyk dėl savo nuopuolio ir išbrauk savo vardą iš sąrašo“.
„Nuo šios akimirkos, – atsakė jam Adrianas, – aš maldausiu Tikrojo Dievo, kad Jis atleistų man tuos nuopuolius, kuriuos patyriau, būdamas stabmeldys“.
Adrianui tuo metu buvo 28 metai.
Sužinojusi apie tai, kas įvyko, šv. Natalija nuskubėjo į kalėjimą, kur drąsino vyrą ir maldavo jį tvirtai laikytis tikėjimo. Kai kaliniams buvo paskelbta mirties bausmė, Adrianui buvo leista aplankyti žmoną ir pranešti jai apie tai. Tačiau pamačiusi ateinantį vyrą, Natalija išsigando, kad jis išsižadėjo Kristaus, ir neįleido jo į namus. Galiausiai Adrianui pavyko įtikinti ją, kad jis neišdavė krikščioniško tikėjimo, ir jie kartu nuėjo į kalėjimą. Po septynių dienų atėjo egzekucijos metas. Tačiau kiti kankiniai jau buvo taip nusilpę nuo ankstesnių kankinimų, kad kalėjimo viršininkas pasakė Maksimianui: „Imperatoriau! Tų, kuriuos jau kankinome anksčiau, negalime atvesti į šiandienos teismą. Atvedėme vien tik Adrianą, nes jis dar žvalus ir sveikas ir nemirs, mums pradėjus jį kankinti. Kitų gi žaizdos pūliuoja, pro jas jau matosi kaulai. Jeigu pradėsime juos bausti, greičiausiai jie tuojau pat mirs. Bet nenorime, kad jie mirtų taip lengvai, tarsi nebūtų nusidėję. Palaukime kurį laiką, kad jie kiek pasveiktų ir sustiprėtų, kad galėtume tinkamai juos nubausti“.
Tada buvo nuspręsta kankinti vien tik Adrianą. Jį mušė pagaliais ir mietais taip stipriai, kad pagaliau perplyšo jo pilvas ir iš jo išvirto viduriai. Po to Adrianas kartu su kitais krikščionimis vėl buvo įmestas į kalėjimą.
Natalija ir kitos moterys lankydavo kankinius ir tvarstydavo jų žaizdas. Sužinojęs apie tai, imperatorius įsakė uždrausti moteris įleisti į kalėjimą. Tada Natalija, nukirpusi savo plaukus, ir apsirengusi vyriškais drabužiais, atėjo pas kalinius ir viena visiems jiems tarnavo. Kitos dievobaimingos moterys, sužinojusios apie Natalijos poelgį, pasekė jos pavyzdžiu ir taip pat, persirengusios vyrais, vėl padėdavo šventiesiems.
Nedorasis imperatorius, sužinojęs, ką daro moterys, o taip pat – kad kankiniai visiškai nusilpo nuo žaizdų ir yra pusgyviai, liepė nunešti į kalėjimą priekalą ir sunkų geležinį kūjį, pasakęs: „Tegu miršta ne taip, kaip dera žmonėms!“
Sunkiu kūju šventiesiems sutraiškė galūnes ir jie mirė baisioje agonijoje. Natalija maldavo, kad Adrianą nužudytų pirmąjį, kadangi labai bijojo, kad jis neišsižadėtų Kristaus. Ji drąsino vyrą, prilaikė jo rankas ir kojas ant priekalo. Šv. Adrianas ir kiti kankiniai mirė 304 metais. Kai pradėjo deginti jų kūnus, prasidėjo audra ir liepsna užgeso, o keli budeliai mirė nuo žaibo smūgio.
Kariuomenės chiliarchas norėjo vesti Adriano našlę, nes ji dar buvo jauna ir turtinga. Natalija karštai maldavo Dievą, kad Jis apsaugotų ją nuo šios santuokos. Sapne jai apsireiškė vienas iš kankinių, buvusių su Adrianu, ir pranešė, kad ji netrukus iškeliaus pas juos. Taip ir atsitiko: Natalija mirė prie savo vyro kapo Bizantijos priemestyje, kur buvo nugabenti šventųjų kankinių kūnai.
Kaip ir kitos šventos poros, šv. kankiniai Adrianas ir Natalija laikomi sutuoktinių užtarėjais ir padejėjais.
