Šventieji kunigaikščiai Borisas ir Glebas yra laikomi pirmaisiais Rusios šventaisiais. Jie buvo šventojo, apaštalams lygaus kunigaikščio Vladimiro jauniausieji vaikai. Jie gimė Rusijos Krikšto išvakarėse, jų auklėjimas buvo persmelktas krikščionybės dvasios. Vyresnysis iš dviejų brolių – Borisas – turėjo gerą išsilavinimą. Jis mėgo skaityti Šventąjį Raštą, šventųjų tėvų darbus ir ypatingai – šventųjų gyvenimus. Jų paveiktas, jis labai norėjo jiems prilygti ir maldavo Dievą, idant Jis leistų jam užsitarnauti garbę būti šventajam.
Šventasis Glebas buvo auklėjamas kartu su Borisu ir taip pat troško savo gyvenimą paaukoti Dievui. Abu broliai pasižymėjo gailestingumu ir nuoširdžiu gerumu ir, kaip ir jų tėvas, šventasis didysis kunigaikštis Vladimiras, buvo gailestingi ir jautrūs vargšams, ligoniams, nuskriaustiesiems.
Dar šventajam Vladimirui esant gyvam, Borisas buvo paskirtas valdyti Rostovą. Jis buvo išmintingas ir geraširdis valdovas, ypatingai rūpinosi krikščionybės platinimu, pratino pavaldinius prie doro gyvenimo. Jaunas kunigaikštis taip pat garsėjo ir kaip narsus bei talentingas karys. Prieš savo mirtį didysis kunigaikštis Vladimiras pavedė Borisui vadovauti kariuomenei kare su pečenegais. Šventajam Vladimirui mirus, jo vyresnysis sūnus Sviatopolkas, buvęs tuo metu sostinėje, paskelbė save didžiuoju kunigaikščiu. Šventasis Borisas tuo metu keliavo namo, taip ir nesulaukęs pečenegų, kurie, galbūt išsigandę pabėgo į stepę. Sužinojęs apie tėvo mirtį, jis pajuto gilų sielvartą. Kariauna ragino jį užimti didžiojo kunigaikščio sostą, tačiau Borisas, nenorėdamas brolžudiško karo, atleido savo kariuomenę: „Nekelsiu rankos prieš brolį, vyresnį už mane, kurį turėčiau laikyti savo tėvu“.
Borisui buvo pranešta apie Sviatopolko klastingumą: kaip šis slėpė nuo žmonių didžiojo kunigaikščio mirtį ir kad ruošiasi nužudyti patį Borisą.
Tačiau Borisas tarė:
„Jeigu jis pralies mano kraują ir išdrįs mane nužudyti, tapsiu Dievo kankiniu. Nesipriešinsiu, juk pasakyta: „Dievas priešinasi išpuikėliams, o nuolankiesiems teikia malonę“ (Jok 4, 6). Taip pat apaštalo laiške pasakyta: „Jei kas sakytų: „Aš myliu Dievą“, o savo brolio nekęstų, – tasai melagis “(1 Jn 4, 20). Ir dar: „Nebėra meilėje baimės, bet tobula meilė išveja baimę” (1Jn 4, 18). Taigi ką pasakysiu, ką padarysiu? Štai, eisiu pas savo brolį ir pasakysiu jam: „Būk man tėvas, juk esi mano vyresnis brolis. Ką liepsi man, mano pone?“
Ir šitaip galvodamas iškeliavo į Kijevą.
Tačiau klastingas ir garbės trokštantis Sviatopolkas nepatikėjo Boriso nuoširdumu; stengdamasis apsisaugoti nuo konkurencijos (broliui simpatizavo žmonės ir kariuomenė), jis pasikliovė žudikų pagalba. Šventasis Borisas nesislėpė ir, panašiai kaip ankstyvieji krikšionys-kankiniai, noriai sutiko mirtį. Žudikai pasivijo jį sekmadienį liepos 24 d. 1015 m., kai jis meldėsi savo palapinėje Altos pakrantėje. Jie įsibrovė į jo palapinę ir perdūrė jį ietimis.
Mylimiausias šventojo kunigaikščio Boriso tarnas – Georgijus Ugrinas (vengras pagal savo kilmę) puolė ginti savo šeimininko, bet buvo tuojau pat nužudytas. Tačiau šventas Borisas dar buvo gyvas. Išėjęs iš palapinės, jis karštai meldėsi, o paskui tarė žudikams: „Prieikite, broliai, atlikite savo darbą ir tebūnie ramybė jums ir broliui Sviatopolkui“. Tada vienas iš jų, priėjęs, perdūrė jį ietimi. Sviatopolko tarnai paėmė jo kūną, kad pristatytų į Kijevą, ir pakeliui sutiko du variagus – Sviatopolko pasiuntinius, kurie turėjo paskubinti reikalą. Jie pastebėjo, kad kunigaikštis vis dar alsuoja. Tada vienas jų pervėrė jo širdį kardu. Šventojo kankinio Boriso kūnas slaptai buvo atvežtas į Vyšhorodą ir paguldytas šv. Bazilijaus Didžiojo cerkvėje.
Po to Sviatopolkas taip pat klastingai nužudė ir šventą kunigaikštį Glebą. Melagingai iškvietęs jį pas tariamai gyvą ir susirgusį tėvą, Sviatopolkas išsiuntė savo karius, idant jie nužudytų Glebą. Pakeliui Glebas sužinojo apie tėvo mirtį ir apie kraugerišką Boriso nužudymą. Apimtas sielvarto, Glebas taip pat pasirinko žūtį, nenorėdamas brolžudiško karo. Šventąjį kunigaikštį žudikai pasitiko prie Smiadynio upės, netoliese nuo Smolensko.
Taigi kuo didingas šventųjų kunigaikščių poelgis? Kokia prasmė mirti štai taip – be pasipriešinimo, pasiduoti žudikams?
Šventieji kankiniai savo gyvenimą paaukojo vardan pagrindinės krikščioniškosios dorybės – meilės. „Jei kas sakytų: „Aš myliu Dievą“, o savo brolio nekęstų, – tasai melagis “(1 Jn 4, 20). Šventieji broliai padarė tai, kas dar buvo nauja ir neįprasta pagoniškoje Rusioje, pripratusioje prie kraujo keršto, jie parodė, kad negalima atsilyginti blogiu už blogį, net ir gresiant mirčiai.
1019 m. Kijevo kunigaikštis Jaroslavas Išmintingasis, taip pat vienas iš šv. Vladimiro sūnų, surinkęs kariuomenę sutriuškino Sviatopolką. Sviatopolkas pabėgo ir, kaip sako metraštis: „...užpuolė jį nelabasis ir jo kaulai taip susilpnėjo, kad negalėjo apžergti žirgo ir buvo tempiamas neštuvais. Taip jis buvo atsineštas iki Berestjo. Ir jis sakė: „Bėkime, vejasi mūsų“. Žvalgai ir kariai nieko nematė, o Sviatopolkas, apimtas silpnumo, vis pašokdavo, sakydamas: „Bėkime, vėl vejasi. O vargas man!“ [...] ...ir mirė ir priėmė Dievo atpildą, nes jo liga liudijo apie amžinąjį prakeikimą. Taip iš jo atimtas ir vienas, ir kitas gyvenimas: čia jis nebeteko ne tik kunigaikštystės, bet ir paties gyvenimo, o ten nepasiekė Dangiškosios Karalystės ir nebuvo pasitiktas angelų, bet pasmerktas amžinai kančiai ir ugniai. Yra likęs jo kapas. Iš jo sklinda siaubinga smarvė, kad parodytų žmonėms, jog jei tas, kuris apie tai išgirs, pasielgs panašiai, bus dar labiau nubaustas“.
Didysis kunigaikštis Jaroslavas Išmintingasis pasirūpino, kad būtų suieškoti Glebo palaikai, kurie buvo nepalaidoti ketverius metus, ir liepė juos palaidoti Vyšhorode, šventojo Bazilijaus Didžiojo cerkvėje, šalia šventojo kunigaikščio Boriso palaikų. Kuriam laikui praėjus, ši cerkvė buvo gaisro sunaikinta, tačiau brolių palaikai liko nepažeisti, šalia jų įvykdavo daug stebuklų. Vienam variagui, šventvagiškai atsistojusiam ant jų kapo, staiga pasirodžiusi ugnis nudegino kojas. Šventieji kunigaikščiai išgydė luošą berniuką, gyvenusį Vyšhorode: šventieji Borisas ir Glebas apsireiškė jam sapne ir kryžiumi peržėgnojo jo koją. Berniukas atsibudo visiškai sveikas.
Šventasis kunigaikštis Jaroslavas Išmintingasis šioje vietoje pastatė didingą akmeninį soborą, kuris buvo pašventintas 1026 m. liepos 24 d. Žinoma daugelis bažnyčių ir vienuolynų, pašventintų vardan šventųjų kankinių Boriso ir Glebo.
