Eleutèrijas (Eleutèrijus), jo motina Antijà ir miesto valdytojas Korìvas (Eleutèrijus, Antijà ir Korìvas; gr. Ἐλευθέριος, lot. Eleutherius, rus.Елевфе́рий, Элевте́рий) – II amžiaus kankiniai. Eleuterijas – Romos vyskupas, popiežius nuo 174 (175) iki 189 metų.
Eleuterijus, kilmingas romėnas, savo motinos Antijos, kurią į krikščionybę atvertė pats apaštalas Paulius, nuo mažens buvo auklėjamas krikščioniškai, ir, gavęs puikų mokslinį išsilavinimą, nuo jaunystės pasišventė tarnauti Dievui. Kai jam sukako 15 metų, popiežius Anakletas (79-91 m.) suteikė diakono šventimus, sulaukęs 18-os Eleuterijus tapo kunigu, o 20-ies metų buvo konsekruotas vyskupu. Greitai jis išgarsėjo dėl gyvenimo šventumo ir aktyvios krikščionybės sklaidos, jos stiprinimo ir pastangų įtvirtinti savo aplinkoje. Yra žinoma, kad aktyviai kovojo su montanizmu – II amžiau amžiaus charizmatiniu judėjimu.
Gandas apie jo sėkmingą veiklą bei darbus pasiekė Romą. Imperatorius pasikvietė Eleuterijų, bet už drąsius pamokslus ir kalbas suėmė ir po įvairių kankinimų įsakė nukirsdinti galvą (apie 120 m.).
Apstulbintas stebuklų, vykusių teisiant ir išbandant Eleuterijų, – šventojo nelietė siundomi laukiniai žvėrys, jis liko gyvas kankinamas ugnimi, – miesto valdytojas Korivas pats įtikėjo Kristumi ir drauge su Eleuterijumi priėmė kankinystę. Pasmerkta buvo ir Eleuterijaus motina Antija, artėjusi prie savo mirusio sūnaus, kad paskutinį kartą jį pabučiuotų – jai taip pat buvo nukirsdinta galva. Mirti nukirsdinant galvas buvo pasmerkti ir du kankinę Eleuterijų vyrai, ir jie įtikėjo Kristų.
Šventojo Eleuterijaus relikvijos saugomos Romoje.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje šventieji kankiniai Eleuterijus, Antija ir Korivas minimi gruodžio 28 d. (15 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal Biblijos enciklopedinius žinynus
