Šventieji kankiniai Hermolajus, Hermipas ir Hermokratas, Nikomedijos kunigai, buvo vieni iš nedaugelio, kurie liko gyvi po to, kai 303 m. (gruodžio 28 d.) imperatoriaus Maksimijano (284-305) įsakymu Nikomedijos bažnyčioje buvo sudeginta 20 000 krikščionių. Šventieji slėpėsi atokiose vietose ir nenustojo skleisti krikščionių tikėjimo tarp pagonių. Prie namo, kuriame slėpėsi šventasis Hermolajus, dažnai praeidavo jaunas pagonių berniukas, vardu Pantoleonas (Didysis kankinys šv. Panteleimonas). Vieną dieną šventasis Hermolajus, stebėjęs jaunuolį per langą, išėjo jo pasitikti ir pakvietė jį į savo namus. Šventasis Hermolajus pradėjo pasakoti svečiui apie pagoniškų dievybių garbinimo netikrumą, bedievystę ir tuštybę. Nuo tos dienos Pantoleonas ėmė kasdien lankytis pas šventąjį Hermolajų ir priėmė iš jo šventąjį krikštą. Kai vyko didžiojo kankinio šv. Panteleimono teismas, buvo suimti ir šventieji Hermolajus, Hermipas ir Hermokratas. Dieną prieš tai, šventajam Hermolajui pasirodė Viešpats Jėzus Kristus ir apreiškė jam, kad kitą dieną jis kentės už Jį ir gaus kankinystės vainiką. Po šventojo Hermolajaus, buvo suimti ir į teismą atvesti šventieji Hermipas ir Hermokratas. Visų trijų buvo prašoma išsižadėti Kristaus ir aukoti aukas stabams. Tačiau jie ryžtingai atsisakė, išpažindami savo tikėjimą į Viešpatį Jėzų Kristų ir buvo pasiryžę už Jį mirti. Pagonys ėmė grasinti šventiesiems kunigams kankinimais ir mirtimi. Staiga įvyko stiprus žemės drebėjimas, ir šventykloje esantys stabai krito žemėn ir sudužo. Apie tai buvo pranešta imperatoriui. Įsiutęs Maksimijanas atidavė šventuosius kankinius kankinti ir nuteisė juos mirti. Drąsiai atlaikę visus kankinimus, šventieji kunigai – kankiniai Hermolajus, Hermipas ir Hermokratas apie 305 m. buvo nukirsdinti.
