Romiečiai kankiniai Krizántas (Chrìzantas; gr. Χρύσανθος) ir Dãrija (Darė́ja; gr. Δαρεία) bei kiti tuo pačiu metu nukentėję – III amžiaus kankiniai.
Krizantas gimė Aleksándrijoje pagonių šeimoje. Vaikystėje drauge su tėvu persikėlė į Ròmą, kur gavo gerą pradinį išsilavinimą, studijavo filosofiją. Tarp jo skaitytų knygų buvo ir veikalų, kuriose ne krikščionys autoriai svarstė apie krikščionybę, gvildeno krikščionių tikėjimo klausimus. Jaunuolis panoro susipažinti su pačių krikščionių parašytomis knygomis. Tai ko jam nedavė filosofija, atskleidė Evangelija. Jis susirado presbiterį Karpofòrą, tuo metu besislapsčiusį nuo persekiojimų; neilgai trukus Karpoforas jį pakrikštijo. Grįžęs į miestą, Krizantas pradėjo skelbti Evangeliją.
Jaunuolio tėvas visaip stengėsi pakeisti sūnaus pažiūras, atitraukti nuo krikščionybės. Jam pavyko apvesdinti jį su vestãle, šventosios ugnies Vestos šventykloje saugotoja (pagal kitus šaltinius – deivės Minervos šventike) Dãrija (Darė́ja). Krizantas papasakojo jai apie krikščionybę, ir mergina įtikėjo; sutuoktiniai, susitarę tarpusavyje, nusprendė gyventi skaisčiai. Po Krizanto tėvo mirties jie apsigyveno atskiruose namuose. Krizantas subūrė aplink save krikščionimis tapusių jaunuolių būrį, o aplink Dariją telkėsi dievobaimingos moterys.
Miesto gyventojai apskundė sutuoktinius vietos valdytojui Kelerinui (gr. Κελερίνος), kad Krizantas ir Darija propaguoja santuokos laužymą. Krizantas buvo suimtas ir atiduotas tribūnui Kláudijui (gr. Κλαύδιος).
Tačiau kankinimai nesugebėjo palaužti jaunuolio tvirtumo – Dievas buvo su juo ir jį stiprino. Tai pamatęs, tribūnas Klaudijus įtikėjo į Kristų ir priėmė Šventąjį Krikštą kartu su žmona Hilãrija (gr. Ἱλάρια), sūnumis Jasònu (Ἰάσων, ονος) ir Máuru (gr. Μαυρός) bei visais savo namiškiais ir kariais. Apie tai sužinojęs imperatorius Numerijanas (gr. Νουμεριανός, lot. Numerianus; 283–284), įsakė visus juos nužudyti. Tribūnas Klaudijus buvo nuskandintas jūroje, o jo sūnūs ir kariai – nukirsdinti. Krikščionys palaidojo kankinių kūnus netoliese esančioje oloje, o Hilarija dažnai lankydavo jų kapą ir ten melsdavosi. Kartą ją susekė, suėmė ir atvedė kankinimams. Ji paprašė leisti kelias minutes pasimelsti; pasimeldusi – mirė. Tarnaitė ją palaidojo toje pačioje oloje šalia jos sūnų.
Dariją kankintojai atidavė į viešnamį. Tačiau ten ją saugojo Dievas, šventoji daug ką atvertė į išganymo kelią.
Krizantą įmetė į dvokiančią duobę, kurioje kaupėsi visos miesto srutos, bet Dievas jį taip pat išsaugojo.
Imperatorius Numerijanas įsakė perduoti Krizantą ir Dariją budeliams. Po kankinimų jie buvo gyvi užkasti po žeme.
Netoli jų kankinystės vietos esančioje oloje pradėjo rinktis krikščionys, minėdami šventųjų kankinių mirties dieną. Jie melsdavosi, švesdavo Liturgiją, priimdavo Šventąją Komuniją. Kai apie tai sužinojo ir Numerijanas. Buvo įsakyta užversti įėjimą į olą (su besimeldžiančiais krikščionimis viduje).
Taip buvo nužudyta daug krikščionių; žinomi du vardai: kunigas Diodòras (gr. Διόδωρος) ir diakonas Mariãnas (gr. Μαριανος).
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje kankiniai Krizantas Romietis ir Darija (Darė́ja) Romietė bei kiti tuo pačiu metu nukentėję romiečiai minimi balandžio 1 dieną (kovo 19 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal Enciklopediją „Drevo“ (Энц. „Древо“, церковно-исторический ресурс; drevo-info.ru)
