Šventieji kankiniai Aleksandriẽtis Kìras (Abakìras) ir Jõnas Edesiẽtis (gr. ἀββᾶ Κῦρος [᾿Αββακῦρος] και Ιωάννης, lot. Cyrus (Abbacyrus) et Iohannes, rus. Кир и Иоанн) negodieji ir nesavìnaudžiai stebukladariai, bei drauge su jais nukentėjusios šventosios kankinės Atanãzija Kanobiẽtė ir jos dukros Teodòta (Teodòtija), Teoktìstė, Eudòksija Kanobiẽtės (gr. Αθανασία, Θεοδότη, Θεοκτίστη και Ευδοξία, lot. Athanasia, Theodota, Theoctista et Eudoxia, rus. Афанасия Феоктиста Феодотия и Евдоксия)
Pagrindinė informacija apie Kirą ir Joną išliko keliose hagiografijose, parašytose graikų, lotynų, arabų ir gruzinų kalbomis. Pagal vieną versiją šventasis Kiras, nesavìnaudis stebukladarys, gimė ir užaugo Aleksandrijoje, pagal kitą - Kanòbe (Kanòpe) (Kanòbas, arba Kanòpas; gr. ὁ Κάνωβος, lot. Kanōbos, Canōpus; dabar Abù Kìras, arab. أبو قير, rytinis Aleksandrijos priemiestis, pavadintas šventojo Kiro vardu, Egipte).
Žinoma, kad Kiras buvo gydytojas, krikščionis, be atlygio rūpinęsis visais ligoniais, gydęs ne tik kūno, bet ir dvasios ligomis sergančius. Jo gyvenimo aprašymuose teigiama, kad skelbdamas Evangeliją, jis atvertė į Kristų daug pagonių.
Valdant Diokletianui (valdė 284-305), krikščionių persekiojimo metu, Kiras turėjo viską palikti ir apleisti gimtąjį miestą: miesto valdytojas, iš „tvarkos sergėtojų“ pavyduolių sužinojęs, kad gydytojas smerkia stabmeldystę, kviečia neaukoti dievams, kad savo kalbomis atgraso miestiečius nuo pagonybės, įsakė jį suimti. Kiras pasitraukė į nedidelę gyvenvietę Arabijos dykumoje. Ten jis davė vienuolystės įžadus, ten Dievas jam suteikė dovaną gydyti ligas malda ir žodžiu, pamokyti besikreipiančius. Žmonės vadino jį tėvu, aba Kiru (gr. ἀββᾶ Κῦρος [᾿Αββακῦρος], lot. Abba Cyrus, Abbacyrus).
Tuomet Edesos mieste gyveno karys Jonas, dievobaimingas krikščionis. Prasidėjus persekiojimams, jis nuvyko į Jeruzalę ir ten, išgirdęs apie vienuolį Kirą, ėmėsi jo ieškoti - iš pradžių nukeliavo į Aleksandriją, paskui - į Arabiją. Kai surado Kirą, prisirišo prie jo, tapo jo mokiniu ir ištikimu pasekėju.
Sužinoję, kad Kanopo mieste į nelaisvę sučiupta ir suimta krikščionė Atanazija su trimis mažametėmis dukterimis: penkiolikmete Teoktiste, trylikamete Teodota ir vienuolikmete Eudoksija, Kiras ir Jonas pasišovė joms padėti ir išskubėjo į Kanopą. Labiausiai jie baiminosi, kad kankinimai nepastumėtų moters ir mergaičių išsižadėti Kristaus. Atėję į miestą, vienuoliai aplankė jas kalėjime, padrąsino, sustiprino ir paruošė nebijoti mirties, priimti būsimus išbandymus.
Sužinojęs apie tai, Kanopo (kitur - Aleksandrijos) miesto valdytojas suėmė vienuolius, tardė juos, o įsitikinęs, kad nepavyks palaužti, kad jie tvirti ir be baimės išpažįsta tikėjimą į Kristų, pasmerkė baisiems kankinimams, Atanazijos ir jos dukterų akivaizdoje. Po to buvo kankinamos moteris ir mergaitės. Išpažinėjos viską ištvėrė, kaip ir vienuoliai. Tada jas nukirsdino. Ten pat po jų buvo nužudyti ir nesavìnaudžiai gydytojai Kiras ir Jonas - jiems taip pat nukirto galvas.
Tai įvyko 311 metais, Žemutiniame Egipte, pačioje Egipto šiaurėje, Nilo deltoje įsikūrusiame Kanopo mieste.
Šventųjų kūnus krikščionys palaidojo Apaštalo ir evangelisto Morkaus bažnyčioje. 412 metais šventųjų Kiro ir Jono relikvijos buvo perkeltos iš Kanopo į Minùfą (gr. Μενούφ, arab. المنوفية Minûf ) – Egipto gyvenvietę, apipintą legendomis. Minufe buvo pagonių šventvietė, ten, pasakojama, gyveno piktosios dvasios. Aleksandrijos patriarchas Teofilas (gr. Θεόφιλος ᾿Αλεξανδρείας, lot. Theophilos Alexandrinus; † 412) norėjo šią vietą „išvalyti nuo demonų“, tačiau nespėjo. Jo užmojį įgyvendino vienas iš Bažnyčios Tėvų, šventasis Kirilas Aleksandrietis (gr. Κύριλλος ᾿Αλεξανδρείας, lot. Cyrillus Alexandrinus; † 444), 412 metais pakeitęs jį Aleksandrijos vyskupo soste. Kirilas daug ir nuoširdžiai meldėsi. Regėjime vyskupui pasirodė Viešpaties Angelas ir liepė šventųjų Kiro ir Jono relikvijas perkelti į Minufą. Kirilas įvykdė angelo nurodymą ir kankinių Kiro ir Jono mirties vietoje pastatė bažnyčią.
Užtariant Kirui ir Jonui čia įvyko daugybė stebuklų, išgijo daug ligonių bei įvairių negalių turinčių žmonių. Žinoma, kad Aleksandrijos šventovėje, šventiesiems užtariant, pasveiko ir būsimasis Jeruzalės patriarchas Sofronijus Jeruzalietis (Sofistas) (gr. Σωφρόνιος Α΄ Ιεροσολύμων, lot. Sophronius, Patriarcha Ierusalem; † 638). Atsidėkodamas apie 610 - 620 metus jis parašė panegiriką, pašlovinančią Kirą ir Joną, ir sudarė stebuklų, įvykusių jiems užtariant sąrašą (vieną knygos egzempliorių Sofronijus paliko kaip auką Kiro ir Jono šventovėje).
Sofronijaus sąraše pateikta 70 stebuklų, apie kuriuos jis girdėjo keliaudamas po Egiptą ir Palestiną kartu su draugu, vienu pirmųjų Bizantijos hagiografų Jonu Moschu (gr. Ιωάννης Μόσχος, lot. Iohannes Moschus; † ~620). Tai ir įvairių sužalojimų (lūžių), apsigimimų, akių, skrandžio, odos ligų, vėžio, paralyžiaus, vandenligės, o taip pat negalavimų, sukeltų magijos ar veikiant piktosioms dvasioms išgydymas, apsėstų išlaisvinimas. Dažniausiai Kiras ir Jonas ligoniams pasirodydavo sapnuose ir nurodydavo jų ligoms, negalioms išgyti tinkamus būdus ir priemones be to, daugelis pasveikdavo pasimeldę šventiesiems arba apsilankę jiems pašvęstoje bažnyčioje; kartais piligrimai ten praleisdavo kelias dienas, mėnesius ar net metus.
Po VII amžiaus, arabams užkariavus Egiptą (VII a. 5 deš.), buvo išvežtos į Romą. Ten, kaip manoma, jos buvo sudėtos nedidelėje „Santa Passera“ bazilikoje, kuri XI-XIII amžiaus dokumentuose vadinama „Šventojo Abbakiro bažnyčia" (lot. Sancti Abbacyri). Virš įėjimo į kriptą durų lotyniškai buvo užrašyta: „Čia saugomos relikvijos šventųjų Kiro ir Jono, kuriuos Didžioji Aleksandrija kadaise padovanojo Romai“. XVI amžiuje relikvijos buvo padovanotos Bavarijos kunigaikščiui Vilhelmui V (1579-1597), o jo nurodymu buvo sudėtos Miuncheno Šventojo Mykolo (jėzuitų ) bažnyčioje, pašventintoje 1597 metais.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje negodieji Kiras Aleksandrietis ir Jonas Edesietis, stebukladariai, bei drauge su jais šventosios kankinės Atanazija ir jos dukros Teodota (Teodotija), Teoktistė, Eudoksija Kanobietės minimi vasario 13 dieną (sausio 31 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal: Bažnyčios mokslinis centras „Stačiatikių enciklopedija" (ЦНЦ „Православная энциклопедия"; pravenc.ru); Enciklopedija „Drevo" (Энц. „Древо", церковно-исторический ресурс; drevo-info.ru)
