Šventieji Sebastijõnas Medijolaniẽtis (gr. Σεβαστιανός, lot. Sebastianus [Mediolanensis], rus. Севастиан [Медиола́нский] ) ir jo būrys: iždininkas Nikostratas, jo žmona Zoja, Kastorijus, presbiteris Tarkvilinas, jo sūnūs, diakonai, Marcelinas ir Morkus, kalėjimų valdytojas Klaudijus, jo sūnus Simforijonas, brolis Viktorinas, Tiburijus ir Kastulas buvo nukankinti apie 287 metus.
Šventasis Sebastijonas gimė Galijos Narbòne (dab. miestas Prancūzijoje (pranc. Narbonne) mokėsi ir gyveno Mediolãne (dab. Milãnas, miestas Italijoje), buvo pretorijonų gvardijos, Romos imperatorių ir pretorių asmens sargybinių, būrio vadas valdant imperatoriams Diokletijanui (valdė 284-305 m.) ir Maksimijanui (valdė 286-305 m.).
Kad Sebastijonas slapta išpažino krikščionybę, paaiškėjo, kai du jo draugai, broliai Morkus ir Marcelinas, už tikėjimą buvo nuteisti mirti. Nuteistųjų tėvai, draugai ir žmonos maldavo juos išsižadėti tikėjimo ir taip išsaugoti savo gyvybes. Kai Morkus ir Marcelinas ėmė svyruoti ir svarstyti, ar nevertėtų paklausyti artimųjų, buvo nuspręsta atiduoti juos stabmeldžio Nikostrato, imperatoriaus iždininko, priežiūrai, kad šis juos įtikintų, jog išsižadėję tikėjimo išvengs mirties bausmės.
Tuo metu į Nikostrato namus pas nuteistuosius atvyko Sebastijonas, slaptas krikščionis, norėjęs paremti ir sustiprinti pasmerktuosius. Jo kalba įkvėpė brolius ir įtikino likti ištikimiems krikščionybei.
Sebastijonas kalbėjo:
„Narsieji Kristaus kariai, drąsiai ištvėrę šitiek kančių dėl Kristaus, nejau kankinystės vainiką iškeisit į artimuosius? Nejau dėl žemiškų malonumų atsisakysit amžinosios dangaus šlovės? Būkite tvirti! Ir parodykit savo pavyzdžiu, kad Kristaus kario ginklu turi būti ne geležis, bet jūsų krikščioniškasis tikėjimas. Pakelkite savo šlovingąją vėliavą ir neatiduokite jos priešui! Nekurstykit sielvartingai dėl jūsų raudančių. Argi jų ašaros netaptų džiaugsmu, jei jie žinotų tai, ką jūs žinote? Jie mano, kad nėra kito gyvenimo, kaip tik tas, kuri jūs prarandate dėl Kristaus...
Bet jei jie žinotų, kad yra kitas, amžinas ir palaimingas gyvenimas, patys jo trokštų ir niekintų laikinąjį, suprasdami, kad jo neverta branginti. Argi laikinasis pateisina žmogiškuosius siekius? Argi jis nesunaikina visų vilčių? Argi jis nėra kupinas tuštybės, melo ir sielvarto? Argi jis neveda į karčius paklydimus? Viliodamas savo tariamomis gėrybėmis, jisai dėl jų pakelia brolio ranką prieš brolį, kaip kad plėšikas prieš beginklį keleivį, leidžia neteisybę, puikybę, priespaudą, vagiliavimą, ir visa tai - tik tam, kad būtų įgytos trumpalaikės, kintančios, nepatvarios žemiškojo gyvenimo gėrybės, kurias galiausiai bet kokiu atveju praryja mirtis“.
Kreipdamasis į Marcelino ir Morkaus draugus bei artimuosius Sebastijonas tęsė:
„Taip, toks yra šitas gyvenimas! Ir dėl jo jūs norite savo niekšingais patarimais atitraukti draugus nuo šlovingojo kelio, į kurį jie jau pasuko, kad pasiektų tikrai palaimingą būsimąjį gyvenimą? Tai jis, tariamas gyvenimas moko jus, dorąsias žmonas, glamonėmis ir ašaromis glebinti drąsias kankinių sielas ir versti atsisakyti jas švento ketinimo. Juk jūs linkite jiems ne gyvenimo, o mirties, ne laisvės, bet vergystės..
Ir ką gi? Jei jie paklustų jūsų maldavimams ir patarimams, argi, truputį pagyvenę su jumis, nebus priversti atsisveikinti? O tada, išsiskyrus žemėje, nors ir pasimatysite būsimame pasaulyje, susitiksite ne kitaip, kaip tik slegiant kančiai ir slogiai dūsaujant...
Leiskite jiems išvengti tų amžinų kančių ir imkit iš jų pavyzdį pačios! O pasekusios jais pateksite į šviesias buveines, kurias jie jums paruoš dangaus soduose. Ten jūs drauge su jais ir su savo vaikais visados mėgausitės neapsakomomis gėrybėmis, todėl kad ten - neblankstanti šviesybė ir nesibaigiantis džiaugsmas, o tyrosios dvasios per amžius apgieda Tėvo šlovę...
O gimdytojai! O bičiuliai! O dorų šventų vyrų žmonos! Neatimkite iš jų šito amžino, palaimingo gyvenimo! Neverskit jų raudoti užuot džiaugusis; nestumkit jų nuo šviesos į tamsą!
Ei, jūs, pasekę Kristumi, Morkau ir Marcelinai, nepasiduokite gudraus priešo, kuris jus veikia per jūsų artimuosius, vilionėms, neleiskite jūsų nugalėti tėvų maldavimais ir žmonų ašaromis, giminaičių ir draugų įtikinėjimais. Prisiminkite žodžius: „Žmogaus namiškiai taps jam priešais“ (Mt 10, 36). Taigi ir jums ne draugai - tie, kurie jus atskiria nuo Dievo, ir ne tikra, o apgaulinga yra jų meilė jums, nes ji pasirengus atimti iš jūsų jums paruoštą Dievo Karalystę ... Neleiskite jiems išplėšti iš jūsų rankų atlygio, dėl kurio jau šitaip uoliai pasidarbavote ir stovite prie dangiškųjų menių vartų, kur jūsų laukia Kristus. Nesigręžiokite atgal kaip Loto žmona, kad ir jūs nebūtumėte paversti bejausmiu stulpu... Nenorėkit savo tėvų, žmonų ir vaikų mylėti labiau nei Kristų, kuris pasakė: „Kas myli tėvą ar motiną, ar sūnų labiau nei mane, nevertas manęs“ (Mt 10, 37-38). Nebūkite tokie neprotingi, kad kas pradėta dvasia, nebūtų baigta kūnu.
Teleidžia Viešpats man pirm jūsų pralieti savo kraują už jį, kad mano kančia ir mirtis taptų jums sektinu gyvybės už mano ir jūsų Viešpatį atidavimo pavyzdžiu."
Girdėjusieji Sebastijoną išvydo septynis angelus ir Jaunuolį, kuris palaimino Sebastijoną ir tarė „Tu visada būsi su manimi.“ Savo kalba Sebastijonas ne tik sustiprino dvejojančius Markeliną ir Marką, bet ir atvertė į Kristų kitus pagonis, tuo metu buvusius Nikostrato namuose, t. y. patį Nikostratą, jo žmoną Zoją, kurią jis išvadavo iš šešerius metus trukusios nebylumo negalios, Morkaus ir Marcelino tėvus Trakviliną ir Markiją, jų draugus Krescentijoną, Eutichijoną, Urvaną, Vitalijų ir Justą. Tradija byloja, kad Zoja, puolusi šventajam po kojų ir meldusi, jog šis ją išgydytų, prakalbusi sakė mačiusi angelą su knyga, iš kurios Sebastijonas skaitė pasakytą kalbą. Visi susirinkusieji įtikėjo ir buvo pakrikštyti.
Po šio įvykio Sebastijonas buvo suimtas ir tardomas, po to imperatorius Diokletijanas įsakė jį išvesti už miesto, surišti ir perverti strėlėmis. Manydami, kad jis miręs, egzekutoriai paliko jį gulėti vieną, tačiau atrodo, kad strėlės nepažeidė nė vieno gyvybiškai svarbaus vidaus organo (menininkai ne visuomet tiksliai perteikia šią detalę), o žaizdos, nors ir gilios, nebuvo mirtinos. Naktį našlė, vardu Irena (Eirė́nė), atėjo jo palaidoti, bet pamačiusi, kad jis gyvas, pasiėmė su savimi ir išslaugė. Daug krikščionių įtikinėjo Sebastianą bėgti iš Romos, bet jis atsisakęs nuvyko pas imperatorių su nauju savo tikėjimo įrodymu. Šį kartą Diokletijano įsakymu jis buvo užmėtytas akmenimis, o kūnas įmestas į Didžiąją kloaką ( lot. Cloaca Maxima) - Romos miesto kanalizaciją, Šventasis sapne pasirodė krikščionei Lucinai (Liucinai) ir liepė jai paimti jo kūną ir palaidoti katakombose, ir moteris šį įsakymą įvykdė.
Šventieji kankinio Sebastijono palaikai saugomi Romoje, Šv. Sebastijono bazilikoje, vadinamoje Bazilika Ant katakombų (lot. Sancti Sebastiani ad Catacumbas) arba Už miesto sienų (lot. Sancti Sebastiani extra muros), pastatytoje 340 metais.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje Šventasis Sebastijonas minimas gruodžio 31 d. (18 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal Dmitrijaus Gumilèvskio, vyskupo Filarèto (1805 - 1866) parengtus „Šventųjų gyvenimus“ ("Жития святых, чтимых Православною Церковию", 1892/ Декабрь. – 514, IV с. ); Enciklopedinius žinynus
