Ankiros vyskupas Klèmensas Ankiriẽtis, vadinamas Klèmensu Didžiúoju Kentė́toju (Šventasis Klèmentas; gr. Κλήμης της Άγκυρας, lot. Clemens ep. Ancyrae, rus. Климент Анкирский, Климент Многострадальный), ir jo mokinys Agatángelas Romiẽtis (gr. Αγαθάγγελος της Ρώμης, lot.Agathangelus Romanus, rus. Агафангел Римлянин) – IV amžiaus šventieji, nukankinti Romos imperijoje, Diokletiano (244-311) valdymo laikais.
Pasak anoniminio kankinystės aprašymo, gimė Galatijos (gr. Γαλατία, lot. Galatia) mieste Ankiroje (Ankirà; gr. Ἄγκυρα, lot. Ancyra; dab. Turkijos sost. Ankarà). Jo tėvas buvo pagonis, o motina Eufrosìnė – krikščionė. Tapusi našle, kai Klemensas buvo dar kūdikis, ji ugdė jį krikščioniškai, mokė jį tikėjimo tiesų. Kai berniukui buvo 12 metų, Eufrosìnė mirties patale išpranašavo Klemensui kankinystės vainiką. Našlaitį priglaudė motinos draugė, pamaldi bevaikė moteris, vardu Sofija. Per Galatiją ištikusį didelį badą, kai kurie žmonės, nepajėgdami išmaitinti savo artimųjų, paliko vaikus, Sofija, kiek pajėgdama, juos iš visur surinko, priglaudė, maitino ir rengė, o Klemensas jai padėjo. Jis mokė vaikus tikėjimo tiesų ir ruošė juos priimti krikštą. Ne vienas iš jų vėliau mirė kankinio mirtimi. Būdamas 12 metų Klemensas savo intelektu ir išmanumu pranoko bendraamžius.
Nuo jaunumės Klemensas gyveno asketiškai, tarnavo bažnyčioje – buvo paskirtas lektoriumi, vėliau – gavo diakono šventimus, o sulaukęs 18 metų tapo presbiteriu. Kai jam buvo 20 metų, priėmė vyskupo šventimus ir tapo Ankiros vyskupu. Pasak bolandininkų (XVII amžiaus Vakarų hagiografų, išleidusių daugiatomį leidinį „Acta sanctorum“), tai įvyko 277 ar 284 metais, kai Romos imperatoriumi tapo Diokletianas (valdė 284-305), kuriam valdant prasidėjo krikščionių persekiojimas. Todėl, jei sutiksime su Klemenso kankinystės chronologija ir laikysime, kad 284-aisiais Klemensui buvo dvidešimt, jo gimimo data galima laikyti 264-uosius.
Prasidėjus persekiojimams, Klemensas, remiantis skundu, buvo apkaltintas ir patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Galatijos valdytojas Domecianas bandė įtikinti jį nusilenkti pagonių dievams, bet vyskupas atsisakė ir tvirtai išpažinęs savo tikėjimą, ištvermingai kentė visus kankinimus, kurių šis ėmėsi (šventasis buvo mušamas lazdomis, pjaustomas geležiniais įnagiais, kaitinamas virš ugnies ir t.t.).
Tada Domecianas konvojavo šventąjį į Romą, pas patį imperatorių Diokletianą, pranešdamas, kad nors vyskupas Klemensas buvo kankinamas, pasirodė esąs nepalaužiamas. Diokletianas, pamatęs, kad kankinys atrodo esąs visiškai sveikas, nepatikėjo pranešimo turiniu ir pasmerkė Klemensą dar žiauresniems kankinimams, o paskui įkalino. Hagiografijoje rašoma, kad daug pagonių, matydami šventojo drąsą ir stebuklingą jo žaizdų išgijimą, ateidavo į kalėjimą patarimų, pamokymų, daug įtikėjo į Kristų (imperatorius, sužinojęs apie tai, juos nubaudė). Tarp atsivertusių minimas ir vienas Klemensą saugojęs kareivis – Agatangelas. Jis tapo šventojo mokiniu. Diokletianas, stebėdamasis neįtikėtinais Klemenso ryžtu ir kantrybe, išsiuntė jį į Nikomediją pas savo bendravaldį imperatorių Maksimianą (valdė 285-305).
Maksimianas atidavė Klemensą ir Agatangelą valdytojui Agripinui. Šis, kaip rašoma hagiografijoje, juos taip baisiai kankino, kad net žiūrovai pagonys gailėjosi kankinių, o budelius apmėtė akmenimis.
Išėję į laisvę šventieji dėdami rankas gydė miestiečius, krikštijo ir mokė. Tada Maksimiano įsakymu jie vėl buvo suimti ir išsiųsti atgal į Ankirą, kur vėl juos kankino, o paskui su sargyba išsiuntė į Amisiją, pas valdytoją Domecijų. Miesto valdytojas buvo ypač žiaurus. Gailestingoji Sofija drauge su per badmetį jos namuose prisiglaudusiais vaikais nutarė palydėti vedamus už miesto ribų Klemensą ir Agatangelą. Kai kurie vaikai nenorėjo palikti jų vienų su kareiviais, todėl sekė toliau. Pakelyje prie jų priėjo kareiviai ir visus išžudė (subadė).
Amisijoje šventieji kankiniai buvo įmesti į kalkių degyklą, juos mušė lazdomis, nuo pečių nulupo odą, paguldę ant įkaitusių metalinių gultų kaitino ugnimi. Matydami vykstančius žiaurumus du kareiviai, Fengonas ir Eukarpijus, viešai paskelbė esą krikščionys, už ką buvo nukryžiuoti; tai įvyko rugsėjo 7 dieną. Tada Klemensą ir Agatangelą išvežė į Tarsą, kur jie buvo įkalinti.
Po Maksimiano mirties, šventasis Agatangelas, po 20 metų kalinimo kalėjime, buvo nukirsdintas kalaviju. Klemensą iš kalėjimo išlaisvino Ankiros krikščionys ir nuvežė į oloje įrengtą šventovę. Ten po liturgijos šventasis, guosdamas susirinkusius tikinčiuosius, pasakė, kad persekiojimai netrukus baigsis, o jis pats greitai mirsiąs: „Nebijokite, broliai, nė vienas iš jūsų nežus ir nenukentės. Nė vieno iš jūsų nepagrobs vilkai; tik aš, ir dar du dvasininkai, atiduosiu savo sielą už Kristų.“
312 metais, kai vieną sekmadienio popietę šventasis Klemensas nuėjo į olos šventovę švęsti Dieviškąją Liturgiją, kažkas apie tai sužinojęs pranešė valdytojui. Šis nedelsdamas, pasikvietęs karius, atėjo į bažnyčią; išvydęs šventąjį Klemensą, stovintį prie altoriaus aukos stalo, įsakė vienam iš kareivių išsitraukti kalaviją ir jį nužudyti. Kai karys kirto kalaviju šventajam į kaklą, jo galva nukrito ant altoriaus stalo, tiesiai ant paruoštų Atnašų. Tai įvyko 312 metų sausio 23 dieną.
Šventovėje susirinkusius tikinčiuosius apėmė baimė – jie taip pat laukė mirties. Tačiau valdytojas, nepadaręs susirinkusiesiems jokios skriaudos, netrukus išėjo; tik du diakonai – Kristoforas ir Charitonas – taip pat buvo nukirsdinti altoriuje.
Vyskupas Klemensas, Bažnyčios pramintas Daug Iškentėjusiu, Didžiuoju Kentėtoju, buvo kankinamas 28 metus. Kaip šventojo hagiografijoje rašo vyskupas Filaretas Černigovietis (Dmitrijus Gumilèvskis; †1866), per tą laiką kartu su juo „kentėjo daugybė vyrų, moterų ir vaikų“.
Tą pačią jo mirties dieną šventuosius kankinius Klemensą ir abu diakonus palaidojo olos bažnyčioje netoli šventojo Agatangelo kapo. Tikriausiai tai įvyko 304 arba 309 metais, bet jei atsižvelgsime į tai, kad Klemenso negandos tęsėsi 28 metus (nuo 284), jo mirties metai yra 312-ieji, nors žinoma, kad Diokletiano persekiojimų pradžia nesutampa su jo valdymo pradžia ir datuojama 303 metais. Taigi galima daryti išvadą, kad ir kankinystės chronologija, ir bolandininkų siūlomos chronologija nėra teisingos.
XIV amžiaus Bizantijos istorikas Nikiforas Kalistas Ksantopulas (gr. Νικηφόρος Κάλλιστος Ξανθόπουλος; †XIV pirm. p.) savo „Bažnyčios istorijoje“ pamini kankinius Klemensą ir Agatangelą, vadindamas juos didžiausiais iš visų kentėjusių dėl Kristaus, nes Klemensas ir Agatangelas per kelis dešimtmečius buvo kankinami visais tuo metu žinomais kankinimo būdais, vienuolikos kankintojų skirtinguose miestuose.
Šventojo Klemenso relikvijos ilgai saugotos Konstantinopolyje. Rusų piligrimas Steponas Naugardietis (rus. Стефан Новгородец; † XIV a.) 1350 metais matė jas ten, Konstantino bažnyčioje; 1419-1421 metais jerodiakonas Zosima paliudijo, kad relikvijos buvo vienuolyne Filantropos. Taip pat yra žinių, kad dalį Klemenso relikvijų Ankiros metropolitas Gabrielius († ~ 907-912) 907 metais perdavė Konstantinopolio patriarchui šventajam Eutimijui II († 917) ir kad jos buvo saugomos vienuolyne netoli Aukso vartų. XIII amžiuje, per Vakarų kryžiaus žygius, Klemenso galva buvo išvežta į Paryžių. XVII amžiuje ji buvo išstatoma pagerbimui Paryžiaus Val de Graso abatijos (pranc. Abbaye du Val-de-Grâce) vienuolyne. Šiuo metu Klemenso relikvijų dalys saugomos Atėnuose, Atono ir kituose Graikijos Stačiatikių Bažnyčios vienuolynuose, Sicilijoje.
Pagal: Bažnyčios mokslinis centras „Stačiatikių enciklopedija“ (ЦНЦ „Православная энциклопедия“; pravenc.ru); Enciklopedija „Drevo" (Энц. „Древо", церковно-исторический ресурс; drevo-info.ru); "Память святого священномученика Климента, епископа Анкирского" // Избранные жития святых на русском языке, изложенные по руководству четьих-миней архиепископа Филарета Черниговского, в 2-х тт. – М.: Сибирская благозвонница, 2011, с. 103-107
