Šventieji kankiniai Eustrãtijus, Aukseñtijus, Eugènijus, Mardārijus ir Orèstas (gr. μάρτυρες Ευστράτιος, Αυξέντιος, Ευγένιος, Μαρδάριος, και Ορέστης, lot. Eustratius, Auxentius, Eugenius, Mardarius, Orestes, rus. Евстратий, Авксентий, Евгений, Мардарий и Орест Севастийские) gyveno Mažojoje Armėnijoje (arm. Փոքր Հայք Pokr Hayk, gr. Αρμενία Μικρα, lot. Armenia Minor, rus. Ма́лая Арме́ния), III – IV amžiais. Buvo nukankinti valdant imperatoriui Diokletianui (284-305), Mažosios Armėnijos sostinėje Sebãstijoje (dab. Sìvasas vidurio Turkijoje).
Apie 305 metus, žiauraus krikščionių persekiojimo laikais, visoje Romos imperijoje, net ir atokiausiuose jos pakraščiuose, žemė buvo permirkusi kankinių krauju. Visur krikščionys, kad ir kas jie būtų, turėjo rinktis arba atkritimą nuo krikščionybės, apostaziją, arba kankinystę.
Tarp pirmų tuo metu kalintų ir kankintų krikščionių buvo Arabijos Bažnyčios kunigas Auksentijus.
Regėdamas jų drąsą ir tvirtybę, kilmingas ir turtingas žmogus, Satalos miesto imperatoriškųjų notarų patarėjas ir galva, slaptas krikščionis, nutarė atvirai išpažinti tikėjimą. Už tai jis buvo kankinamas: mušamas, jam ant kojų buvo užmauti kankinimams naudoti metaliniai batai, jis buvo deginamas ugnimi. Po to jį sudegino, o kankiniui Auksentijui nukirsdino galvą.
Pamatęs jų mirtį, šventasis Mardarijus, kuris buvo iš prastuomenės, taip pat išpažino tikėjimą. Todėl buvo pakartas žemyn galva. Prieš mirtį jis sukalbėjo maldą, kuri ir dabar skaitoma per Valandų pamaldas – Trečiosios pabaigoje ir per Vidurnakčio pamaldas:
Valdove Dieve,
Tėve Visavaldi,
Viešpatie, Vienatinis Sūnau Jėzau Kristau ir Šventoji Dvasia!
Vienas Dieve,
Viena Galybe,
pasigailėk manęs, nusidėjėlio,
ir taip, kaip Tu nori, išgelbėk mane, nevertą savo tarną,
nes Tu esi pašlovintas per amžių amžius.
Amen.
Kankiniui Eugenijui buvo išrautas liežuvis, nukirstos rankos, kojos, kalaviju nukirsdinta galva.
Šventasis Orestas, jaunas karys, išpažinęs esąs krikščionis, buvo atiduotas teismui, kuris jį nuteisė sudeginti. Mirė jis sustiprintas šventojo Eustratijaus maldos. Ši malda – skaitoma šeštadienio Vidurnakčio pamaldose:
Šlovindamas aukštinu Tave,
nes Tu pažvelgei į mano nuolankumą
ir neatidavei manęs priešų rankoms,
bet išgelbėjai nuo prapulties mano sielą.
Tad dabar, Valdove,
teapglėbia mane Tavo ranka,
ir tepasiekia mane Tavo malonė,
nes mano siela sutrikus ir kenčia
apleisdama apgailėtiną ir niekingą kūną,
bijodama, kad koks nors piktas priešo kėslas jos neištiktų
ir nenugramzdintų į tamsą
dėl mano nuodėmių...
Tu esi palaimintas per amžių amžius.
Amen.
Kankinys Eustratijus mirė gruodžio 13 d.
Vėliau visų penkių šventųjų kankinių palaikų relikvijos buvo nugabentos į Konstantinopolį ir palaidotos jiems pašvęstoje bažnyčioje. Pasakojama, kad toje šventovėje juos „regėdavo gyvus“, kad jie pasirodydavo daugybei jų pagalbos laukiančių, kad šventasis Orestas buvo pasirodęs šventajam Dimitrijui Rostoviečiui (minimas spalio 28 d.), o taip pat ir apie daugybę jiems užtariant įvykusių stebuklų. Jie nepamiršti ir šiandien, yra gerbiami tikinčiųjų visame pasaulyje – jų šaukiamasi, kaip galingų užtarėjų.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje šventieji kankiniai Eustratijus, Auksentijus, Eugenijus, Mardarijus ir Orestas minimi gruodžio 26 d. (13 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Parengta pagal portalo drevo-info.ru medžiagą
