Trys vilnìškiai Antònijus, Jõnas (Joãnas) ir Eustãtijus (Eustãchijus) (Antãnas, Jõnas, Eustãchijus; gr. Ἀντώνιος, Ἰωάννης, Εὐστάθιος (Εὐστάχιος); lot. Antonius, Iohannes, Eustathius (Eustachius); rus. Анто́ний, Иоа́нн и Евста́фий (Евста́хий); baltar. Антоній, Іаан, Яўстафій (Яўстахій) – krikščionys, nužudyti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Vilniuje, XIV amžiuje. Iš pradžių gerbti tik Lietuvos ir Vakarų Rusijos teritorijoje, o nuo 1374 metų, oficialiai juos kanonizavus, ir visoje Stačiatikių Bažnyčioje. 1969 metais jie buvo įtraukti ir į Romos Katalikų Bažnyčios šventųjų sąrašą.
Pasak kankinių gyvenimo aprašymo, broliai Antonijus ir Jonas tarnavo Lietuvos valdovo dvare. Išgirdę Evangeliją ir susipažinę su krikščionybe jie nutarė pasikrikštyti; pakrikštijo stačiatikių kunigas Nestoras. Nuo tada Antonijus ir Jonas ėmė gyventi kaip tikri to meto krikščionys, laikytis pasninko dienų, netgi augintis ilgus plaukus bei želdintis barzdas. Netrukus buvo pastebėti jų elgsenos ir gyvenimo būdo pasikeitimai. Kadangi Antonijus ir Jonas buvo valdovo aplinkos žmonės, Algirdui negalėjo nerūpėti jų lojalumas. Proga juos patikrinti atsirado vienų pietų metu, kai Antonijus ir Jonas pažeidė „ solidarumo principą“ - dėl pasninko atsisakė valgyti patiektą mėsą. Už tai jie buvo įmesti kalėjiman. Ten buvo tardomi, „spaudžiami“. Tvirčiausiai laikėsi Antonijus. Galiausiai, po kankinimų, abu broliai buvo pakarti (Antonijus sausio 14, Jonas balandžio 24 d.).
Eustatijaus, septyniolikmečio Antonijus ir Jono pusbrolio, kelias į kankinystę buvo panašus. Jis irgi tarnavo Algirdo dvare ir kai lydėjo valdovą medžioklės metu, šis atkreipė dėmesį į jo plaukus ir barzdą. Eustatijus buvo areštuotas, tardomas. Taip pat, kaip Antonijus ir Jonas, kankinamas, o galiausiai pakartas ant ąžuolo šakos.
Jų šventųjų kankinių palaikai iš pradžių, kaip manoma, buvo Šventojo Mikalojaus bažnyčioje. Toje vietoje, kur augo ąžuolas, buvo pastatyta Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia, į kurią vėliau perkeltos kankinių relikvijos. 1364 metais Kijevo ir Visos Rusios metropolitas Alèksijus (Simeònas) Stebukladarỹs (gr. Αλέξιος (Συμεών), lot. Alexius (Simeon), rus. Алекси́й (Симео́н); † 1378) paskelbė jų minėjimo dieną. Praėjus 27 metams po kankinių mirties, šventųjų relikvijų dalelės iškilmingai buvo nuneštos į Konstantinopolio Sofijos katedrą; kankiniai kanonizuoti. (Prie jų paskelbimo šventaisiais turbūt prisidėjo ne tik metropolitas Aleksijus Stebukladarys, prašęs Konstantinopolio patriarcho Filotė́jo (gr. Φιλόθεος, lot. Philotheus, rus. Филофе́й; † 1379), kad šis palaimintų Vilniaus kankinių paskelbimą šventaisiais, bet ir jerovienuolis Kiprijõnas (gr. Κυπριανός, lot. Cyprianus, rus. Киприа́н; † 1406), būsimasis Mažosios Rusijos, Lietuvos ir Kijevo metropolitas (lankęsis Lietuvoje 1370 metų pirmoje pusėje).
Apie 1391-1397 metus Mýkolas Balsamònas (gr. Μιχαήλ τοὐ Βαλσαμώνος, lot. Michaelis Balsamonis, rus. Михаил Вальсамон;1390-1394 ėjęs Konstantinopolio Šventosios Sofijos retoriaus pareigas) trijų Vilniaus kankinių garbei graikų kalba sukūrė „Pagiriamąjį žodį“, kurį pasakė kankinių minėjimo dieną Konstantinopolio Šventosios Sofijos katedroje (į slavų kalbą buvo išverstas XV a.). Patriarchas Filotėjas 1376 ar 1377 metai Sergijui Radonežiečiui († 1392; minimas rugsėjo 25 d.) padovanojo kryžių su šventųjų Antonijaus, Jono ir Eustatijaus relikvijomis. Kankinių atvaizdai papuošė Rusios metropolito Fòtijaus (gr. Φώτιος, lot. Photius, rus. Фо́тий; † 1431) liturginį drabužį didįjį sakosą. Jų gyvenimo aprašymai XV amžiuje paplito nuo Serbijos ir Bulgarijos iki šiaurės rytų Rusios.
XVII amžiaus viduryje relikvijos buvo perkeltos į Šventosios Dvasios vienuolyno katedrą; nuo 1826 metų jos išstatytos pagerbimui. Prasidėjus I Pasauliniam karui, 1915 metais, šventieji jų palaikai buvo evakuoti į Maskvą, o 1946 liepos 26 dieną sugrąžinti į Vilnių, Šventosios Dvasios vienuolyną.
MYKOLAS BALSAMONAS. PAGIRIAMASIS ŽODIS šventiems bei šlovingiems kankiniams Antonijui, Jonui ir Eustatijui /ištrauka/
Didu, kai mirtingasis gyvena pagal Dievą ir tarsi aukščiau už mus, dar didingiau, kai už jį atiduoda ir savo sielą, už kurią nieko žmogui nėra vertesnio. Bet, veržiantis ten, ir viena, ir kita rodosi lengva, tad ir regime prakilnią ir sėkmingą jų kovą, o visi priešų puolimai bejėgiai, nes ten už laikiną gyvenimą atseikėjama anuo nenutrūkstančiuoju ir palaiminguoju: vietoje praeinančių turtų ir tuščios garbės - tvirtu lobiu ir tikra šlove, verta jų vargų, dosniai atlyginančia už varžybas ir amžinai su Jais tikru savo spindesiu tveriančia.
Todėl kai kurie, pamiršę save ir savuosius - mat niekas neįkvepia palaimingų sielų didesniam dieviškumui, kaip Aukščiausiojo pažadėtas spindintis ir didžiai garbingas atlygis, - vieni kankinami laimėjo apdovanojimus ir mirtimi pelnė gyvenimą, ištverme kančiose nugalėję priešų galybę, kiti, pasirinkę atokias vietas ir visą gyvenimą nugyvenę vienuoliškai, nuolat besipratindami mirti bei įmanomai supanašėdami su Dievu, persikėlė į aukštybių buveinę, vienintelę vertą jų stiprybės.
Po tų pirmųjų ir šie trys Išganytojo kovotojai - dvasinė auka, naujos atnašos, pas jį gerbiamas šventasis skaičius - savo pavyzdžiu parodė, jog ne vien kadaise, bet ir šiandien galima būti nukryžiuotiems kartu su Kristumi, dėl mūsų patyrusiu pikta, pakėlusiu gėdingąją mirtį, ir dėl tenykščio atpildo paniekinti mirtį, ugnį ir kitus panašius baisumus. Aišku, kad nugalėtojų liaupsintojai savo ruožtu neatsisakys pamėgdžioti jų ryžto, kai metas paskatins ir tartum paragins nuostabesniam žygdarbiui, stos į kovą ne tik su krauju ir kūnu, bet su kunigaikščiais ir šio amžiaus valdovais.
[...]
[Antonijus, Jonas ir Eustatijus] negarbino tėvų bedievystės ir nepasitenkino tuo, ką aplink regėjo, bet pasirinko naują, išties siaurą, vargingą, tikrą kovų kelią: nesižavėjo turtais, negerbė šlovės, nepabūgo tykančių pavojų, bet atidavė save galingiausiajam visa ko Valdovui, kentėjimą dėl jo laikydami pranašesniu už bet kokį nykstamą malonumą, pasirinko kentėti už dievotumą.
[...]
Toks nugalėtojų kelias, palikęs ne [įprastą] pergalės paminklą, kuris arba sugriūna gyvenimui pasibaigus, arba akmenyse lieka istorijai, kol, akmenims išnykus, nusilpsta ir atmintis, bet veikiau dievotumo atvaizdą bei iki dangaus ir pas patį Dievą iškilusį monumentą, suteptą bei išmargintą kankinių krauju, tarsi kertiniu akmeniu sutvirtintą Kristumi, surištą mėsa bei visur sustiprintą kaulais ir sausgyslėmis, atremiantį kiekvieną priešo antpuolį. O tai, kad anas bedievis nepagailėjo mums jų palaikų, netrukdė pagerbti jų bendromis apeigomis ir leido jų mirties vietoje įkurti šventyklą, - argi toli nepranoksta visų monumentų ir paminklų minimų žygdarbių? Jei didu likus gyvam nugalėti ir užsidėti pergalės vainiką, ar ne visų didingiausia ir mirus vis dėlto įveikti savo priešą? Juk ši įkurtoji šventykla ir švenčiamos apeigos jų dorybei - pagarba, o valdovo niekšystei - pasmerkimas. Tad nuo to laiko tai visiems aplink tarsi antras Siloamo tvenkinys, pirma angelo apsilankymu nepagydęs įbridusiojo, bet tarytum kokiu Dievo artumu greitai sugrąžinęs ir kūno, ir sielos sveikatą. Šito ir mūsiškis [kraštas] nestokoja, bet kartu su kankinių palaikų dalimi gauna tarytum deramą esamybės derlių bei atpildą. Palaikus čia saugiau už bet kokį ginklą atnešė šventos rankos, o priėmė dar šventesnės, - Mozės žodis tokias vadina išrinktosiomis lentelėms priimti, - Filotėjo, tikrojo [Dievo mylėtojo], dorybe šlovingo ne mažiau nei sostu. Tarytum koks dangiškas didžiosios Viešpaties valios skelbėjas, jis pirmas suteikė jiems kankinystės orumą ir paveikslų, adoracijos bei kasmetinių švenčių garbę.
Tad jie jau čia gauna žygdarbio atlygį atsistoję šalia kitų kovotojų už dievotumą, o mums šis pasakojimas [įkvepia] troškimą apsivalyti ir atlikti savo priedermę kankiniams. Nuėję iki kelio galo jie mums tuo mielesni ir brangesni: miela visa, kas užbaigta, kaip ir tai, kas tik pasirodė vienodai nutolę nuo vidurio, kaip apskritimo kraštai nuo centro. Ir šiaip nesaugu rašyti apie graikus bei apie sicilietišką virtuvę, o tų, kurių gyvenimas teikia mums įstatymus, nepagerbti rinktiniais žodžiais, kad ir kaip mažai būtume jų verti. O tu, dieviškoji kankinių trejybe, vardan Dievo, nebeleisk šiai daugiausiai laiko sau skirti verčiančiai bei kilnių kalbų troškulį išraunančiai ligai mus pulti bei iš aukštybių stebėdama išveski mus iš čia prie vertesnio ir tobulesnio [gyvenimo] pačiame Kristuje, mūsų Viešpatyje, kurio šlovė ir valdžia per amžius. Amen.
Pagal: Bažnyčios mokslinis centras „Stačiatikių enciklopedija" (ЦНЦ „Православная энциклопедия"; pravenc.ru); Ökumenisches Heiligenlexikon heiligenlexikon: heiligenlexikon.de; Trys Vilniaus kankiniai. D. Baronas, V., 2000
