Šv. Antonijus, įkūręs Kijevo Pečiorų laurą, gimė XI a. pradžioje Liubečio mieste (netoli Černigovo, Ukrainoje). Tėvai davė jam Antipos vardą. Nuo pat jaunųjų metų jį traukė dvasinis gyvenimas ir galiausiai jis ryžosi keliauti į Atono kalną. Viename iš Atono vienuolynų jis buvo įšventintas į vienuolius ir jam buvo duotas Antonijaus vardas. Nuo tada jis pradėjo savo askezę netoliese buvusiame urve (šią vietą iki šiol lanko piligrimai).
Kai jis dvasiškai sustiprėjo, hegumenas (vienuolyno viršininkas) liepė jam keliauti į tėvynę, kad ten, šiose neseniai šventą Krikštą priėmusiose žemėse, jis įtvirtintų vienuolystę. Antonijus padarė taip, kaip liepė hegumenas. Kai 1051 m. jis atvyko į Kyjivą, ten jau buvo keletas vienuolynų, kuriuos Rusios kunigaikščių prašymu įkūrė graikai. Tačiau šv. Antonijus neprisijungė nei prie vieno iš jų, o apsigyveno urve, kuris kadaise buvo iškastas kito asketo.
Ten gyvendamas šv. Antonijus tęsė savo asketinį žygdarbį, kuriuo garsėjo dar Atono kalne: jis tegėrė vandenį ir kartą per dvi dienas suvalgydavo šiek tiek juodos duonos. Greitai apie jį pradėjo kalbėti ne tik Kyjive, bet ir kituose miestuose. Daugelis atkeliaudavo prašyti jo dvasinio patarimo ir palaiminimo. Kai kurie prašėsi ir gyventi kartu. Taip prie jo prisijungė kunigas Nikonas ir šv. Teodosijus.
Šv. Teodosijus anksčiau gyveno Kurske kartu su tėvais. Nuo pat vaikystės jis buvo dievobaimingas ir uolus krikščionis: kiekvieną dieną lankė bažnyčią, skaitė Šventąjį Raštą, buvo nuolankus bei gausiai apdovanotas kitomis dorybėmis. Pvz., sužinojęs, kad bažnyčioje neaukojama Liturgija dėl prosforų (pamaldose naudojamos specialios duonos) trūkumo, jis apsiėmė padėti: pats pirkdavo grūdus, pats maldavo ir iškeptas prosforas atnešdavo į bažnyčią.
Tokie šv. Teodosijaus poelgiai liūdino jo motiną, kuri nors ir karštai jį mylėjo, bet nepritarė jo asketiniam užsidegimui. Vieną kartą išgirdęs bažnyčioje Viešpaties žodžius: „Kas myli tėvą ar motiną labiau negu Mane, nevertas Manęs“ (Mt 10, 37), jis ryžosi palikti motiną (tėvas jau buvo miręs) bei gimtąjį miestą ir eiti pas šv. Antonijų.
„Ar matai, vaikeli, – paklausė jo Antonijus, – kas mano urvas paprastas ir ankštas?“ – „Viešpats atvedė mane pas tave, – atsakė jam Teodosijus, – paklusiu tau ir darysiu tai, ką tu man liepsi“.
Kai prie šv. Antonijaus prisijungė 12 kitų vienuolių, jis, iškasęs sau kitą urvą gretimame kalne, užsidarė ten ir tęsė savo dvasinius žygdarbius. O Teodosijus liko, kur buvęs, ir netrukus buvo išrinktas hegumenu. Jis stengėsi sukurti tinkamą vienuolyno gyvenimą pagal Studitų vienuolių pavyzdį. Pagrindiniai jo įvestos tvarkos bruožai buvo tokie: visas turtas buvo bendras; kiekvienas darbas prasidėdavo nuo maldos ir palaiminimo; buvo būtina išpažintis hegumenui, ištikimam jų sielų ganytojui.
Šv. Teodosijus dažnai apeidavo vienuolių celes ir stebėjo, kuo užsiiminėja broliai, ar niekas neturi nereikalingų daiktų. Dažnai jis ateidavo ir naktį ir, išgirdęs, kad du ar trys vienuoliai susirinkę šnekučiuojasi, suduodavo lazda į duris, o ryte bardavo kaltuosius.
Visuose darbuose jis rodė pavyzdį savo broliams: nešiodavo vandenį, skaldė malkas, dirbo prosforų kepykloje, dėvėjo paprasčiausius rūbus, pirmas ateidavo į bažnyčią, pirmas skubėdavo į darbą. Šv. Teodosijus pasižymėjo gailestingumu, taip pat stengėsi visus dvasiškai auklėti ir apšviesti. Taip elgtis jis mokė ir kitus vienuolius. Vienuolyne jis įkūrė atskirą pastatą, kur galėjo apsigyventi vargšai, aklieji, šlubieji, paralyžuotieji, ir tam skyrė dešimtadalį visų vienuolyno pajamų. Kartą per savaitę, šeštadienį, jis siųsdavo kaliniams iki viršaus pripildytą duonos vežimą.
Šv. Antonijus, pajutęs artėjančią mirtį, pasikvietė mylimus brolius ir guodė juos, sakydamas, kad ir po mirties nepaliksiąs šios vietos ir prašysiąs Dievo pagalbos ateinantiems, melsiąs dėl jų sielų. Po to, palaiminęs susirinkusiuosius, jis, būdamas devyniasdešimties metų, tyliai paliko šį gyvenimą.
Jo šventos relikvijos ilsisi lauros požemiuose – tame urve, kur jis pradėjo savo askezę. Jos paslėptos nuo žmonių akių, lygiai taip pat kaip ir jam gyvam esant jis slėpė savo dvasinius žygdarbius.
Šv. Teodosijui Pati Dievo Motina atskleidė jo mirties valandą. Prieš mirtį šventasis sukvietė visus brolius ir karštai, su ašaromis mokė juos, o po to palaiminęs paleido. Netrukus šv. Teodosijus pradėjo stipriai karščiuoti ir jam teko atsigulti į lovą, kuria jis jau kelis dešimtmečius nesinaudojo. „Tebūnie Tavo valia, Viešpatie, – pasakė jis, – tik maldauju, išgelbėk mano sielą nuo demonų“. Po trijų dienų jis vėl sukvietė brolius ir liepė jiems išrinkti naują hegumeną. Buvo išrinktas vienuolis Steponas. Iš paskutiniųjų jėgų davęs jam patarimų, šv. Teodosijus dar labiau susirgo. Matyt, prieš mirtį jis kažką regėjo, nes sušuko: „Tebūna palaimintas Viešpats! Jeigu taip, tai nebebijau, o su džiaugsmu palieku šį pasaulį“.
Išliko kai kurie šv. Teodosijaus darbai: du pamokslai tikintiesiems, dešimt pamokymų vienuoliams, du laiškai kunigaikščiui Iziaslavui ir dvi maldos.
Taigi Dievo Apvaizdos vedinas, šv. Antonijus atnešė į Kyivą Atono kalno malonę ir subūrė pirmus vienuolius. O jo ištikimas mokinys šv. Teodosijus įtvirtino Rusios žemėse vienuolystės kelią ir įvedė Studitų vienuolyno gyvenimo tvarką, kuri plačiai paplito slavų žemėse ir taip jose prasidėjo ne pavienių asketų, o vienuolynų tradicija.
