Apaštalams prilygstanti šventoji Ninà Kapadokiẽtė (Šventóji Kristijonà (Ninà) Krìkštytoja; gr. Ἁγία Νίνα Ἰσαπόστολος, lot. Sancta Christiana (Chrischona, Nina arba Nunia), rus. Святая Ни́на, Нонна, gruz. წმინდა ნინო Šventoji Nino, arm. Սուրբ Նունե Šventoji Nunia [Mergelė]) – IV amžiaus šventoji, Iberijos (senovės Gruzijos Kartlio karalystės [gruz. ქართლი], buvusios centrinės Gruzijos ir dabartinės šiaurės rytų Turkijos teritorijoje) švietėja, krikštytoja.
Rytų stačiatikių hagiografinėje literatūroje rašoma, kad ji gimė apie 280 metus Kapadokijoje (gr. Καππαδοκία), Kolastrio (gr. Κολάστρη) vietovėje; jos tėvas Zabulonas (gr. Ζαβουλών) buvo didžiojo kankinio Jurgio giminaitis, motina Zuzana (gr. Σουζάνα) – Jeruzalės patriarcho sesuo.
Kitame šaltinyje nurodoma, kad Nina – Zabulono, imperatoriaus Maksimiano kariuomenės vado, duktė, užaugo pas dievobaimingą senelę, šventyklos tarnaitę Sarą iš Betliejaus, iki 14 metų gyveno Jeruzalėje, tarnavo prie Viešpaties Kapo (gr. Ἅγιος Τάφος); jos dvasiniu vadovu buvo dėdė (iš motinos pusės), Jeruzalės patriarchas. Iš Jeruzalės, palaiminus Jeruzalės patriarchui, ji išvyko į Romą. Ten neilgai gyveno, kaip pasakojama šventosios Ninos gyvenimo ir darbų aprašymuose, kad išvengtų Romos imperatoriaus Maksimiano (valdė 286-305) ir Diokletiano (valdė 284–305) persekiojimo, Nina, Ripsimija (gr. Ριψιμιά), Gajanė (gr. Γαϊανὴ) ir kitos merginos (iš viso 37 krikščionės) pabėgo ir grįžo į Rytus.
Kai jos atsidūrė Armėnijoje, Didžiosios Armėnijos valdovas Tiridatas III (valdė 287-330), tuo metu dar pagonis, gavo Diokletiano laišką, kuriame jam buvo rašoma apie pabėgusias moteris ir raginama surasti Ripsimiją, o suradus – išsiųsti į Romą (arba, jei norėtų, paimti ją į žmonas, nes, kaip rašė, ji buvo nepaprastai graži). Tiridato tarnai netrukus surado Ripsimiją, o ją pamatęs valdovas pareiškė norįs ją vesti, bet Nina jam atsakiusi։ „Aš sužadėta su Dangiškuoju Jaunikiu – Kristumi; kaipgi tu, nedorėli, drįsi liesti Kristaus nuotaką?“. Tiridatas įširdo ir liepė visas merginas užmėtyti akmenimis. Išsigelbėjo tik Nina. (Vėliau Tiridatas pasikrikštijo, pakrikštijo Armėniją ir paskelbė krikščionybę (301) valstybine Armėnijos religija).
Legenda pasakoja, kad į Rytų Iberiją (dabartinės Gruzijos teritorija) šventoji Nina atkeliavo ieškoti Viešpaties Mantijos ar Tunikos (Chitono [lot. tunica, gr. χιτών chitōn – drabužis]), aprašytos Kristaus nukryžiavimo scenoje (Jn 19, 23-24), – auklėtoja Nianfora papasakojo jai, kaip Viešpaties tunika (mantija) iš Jeruzalės buvo pervežta į Mcchetą. Tačiau pagrindinis kelionės tikslas ir užduotis, jai patikėta pačios Dievo Motinos, buvo apšviesti Iberiją – pirmąjį Dievo Motinos paveldėtą prieglobstį. Nina norėjo nuvykti į šalį, kurioje tikėjosi rasti Viešpaties tuniką (mantiją), surasti Sidonijos, palaidotos kartu su Kristaus tunika (mantija), kapą, pagarbinti ją, o tada pradėti skelbti Evangeliją Iberijos gyventojams. Viešpats, pasirodęs šventajai Ninai, palaimino ją apaštalų žygdarbiams prilygstančiai veiklai, o Mergelė Marija padovanojo iš vynmedžio šakelių padarytą kryžių.
Taigi, po ilgos kelionės šventoji Nina priėjo Kuros upės krantą netoli Džavachetijoje esančios Chertvio (gr. Χερτβίσι Chertvisi) gyvenvietės, ten avis ganę piemenys davė keliauninkei truputį maisto. Šie žmonės kalbėjo armėniškai; Nina suprato armėnų kalbą ir vieno piemens paklausė: „Ar toli nuo čia yra miestas Mcchetà?“. Šis atsakė: „Matai šią upę? Jos pakrantėje, toli žemupyje, stovi didysis Mcchetos miestas, kuriame viešpatauja mūsų dievai ir karaliauja mūsų valdovai“.
Sustiprinta regėjimo, aplankiusio per sapną, Nina tęsė savo kelionę. Įveikusi visas negandas – sunkius darbus, alkį, troškulį, baimę būti sudraskytai laukinių gyvūnų – ji pasiekė seną miestą Urbnìsį, kur prabuvo maždaug mėnesį, gyvendama žydų namuose. Sužinojusi, kad miesto bei atvykusieji iš aplylinkių vyrai ketina vykti į sostinę Mcchetą pagerbti savo dievų ir atnašauti jiems aukas, šventoji Nina išvyko kartu su jais.
Kai Nina galiausiai įžengė, kaip paprasta keliauninkė, į Mcchetą, pradėjo savo apaštališką veiklą. Pradžioje Evangeliją skelbė slapta. Vėliau kalbėti pradėjo atvirai; ragino pagonis ir žydus atgailauti ir įtikėti Kristų.
Dažnai ji užsukdavo ir į miesto žydų kvartalą, kad sužinotų, kur buvo saugoma Kristaus tunika (mantija). Jos šalininkais tapo žydų dvasininkas Abiataras, jo duktė Sidonija ir dar šešios žydų moterys. Pagonims jos veikla buvo visiškai nesuprantama, tačiau tikėjimas žadino smalsumą. O stebuklai, įvykę jai pasimeldus, padarė įspūdį net valdovui.
Hagiografijose rašoma, kad, apsirgus valdovo Miriano III (gruz. მირიან III; žinomas kaip Šventasis Mirianas; valdė 318-360/361) žmonai, ši kreipėsi į Niną. Kai pasveikusi karalienė atėjusi atsidėkoti Ninai, šventoji pasakė: „tai Viešpaties darbas, ne mano. O Jis yra Dievo, pasaulio Kūrėjo, Sūnus“. Moteris istoriją papasakojusi valdovui. Kartą, netrukus po to įvykio, per medžioklę valdovas pasiklydo keistame rūke (kitur rašoma, kad staiga jam aptemo akys). Jis kreipėsi į palydą: „Aš ničnieko nematau, o jūs ar matote šviesą?“ Šie vienu balsu jam atsakė kuo puikiausiai matą saulę. Tuomet valdovas paliepė raiteliams joti ir melsti pagalbos pas Armazio ir Zadeno stabus. Tačiau Mirianui nepadėjo net bendra malda. Tad neliko nieko kito, tik kreiptis pagalbos į Ninos Dievą (valdovas tarė, kad jei Jėzus Kristus saugiai parves jį namo, jis patikėsiąs Juo). Mirianas kaipmat atgavo regėjimą. Greitai ir valdovas, ir jo žmona priėmė krikščionybę. Šventoji Nina iš Kapadokijos tapo valdovės patarėja ir Kristaus tikėjimo mokytoja.
Pasakojama apie stebuklą, kaip pas šventąją atėjo motina su sergančiu kūdikiu, prašydama jį pagydyti. Nina pridengė kūdikį savo apsiaustu ir pasakė motinai, kad Jėzus Kristus gali išgydyti baisiausias ligas. Kai ji nuėmė apsiaustą, motina pamatė, kad vaikas visiškai sveikas.
Kryžiaus prilietimu Nina išgydė ne vieną ligonį. Visąlaik, dieną naktį meldėsi. Jos dievobaimingas, teisingas ir skaistus gyvenimas tapo visiems pavyzdžiu. Garsas apie ją sklido vis plačiau ir plačiau, jos žodis ir pamokslai traukė prie šventosios, keitė žmonių širdis, vedė pas Kristų. (Valdant Mirianui III krikščionybė visoje dabartinės Gruzijos teritorijoje, Užkaukazėje, Mažojoje Azijoje sparčiai plito).
Martirologijose rašoma, kad paskutinius savo gyvenimo metus Šventoji Nina (kartais vadinama Kristijona) praleido atsiskyrėliškai, mirė apie 335 metus. Jos šventieji palaikai ilsisi Kachètijoje, Bodbe Šventos Ninos moterų vienuolyne (gruz. ბოდბის წმინდა ნინოს მონასტერი), 2 km nuo Signãgio miesto.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje Apaštalams prilygstanti šventoji Nina Kapadokietė minima sausio 27 dieną (14 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal: „Stačiatikių enciklopediją“ (ЦНЦ „Православная энциклопедия“; enciklopedinius žinynus; Dmitrijaus Gumilèvskio, vyskupo Filarèto (1805 – 1866) „Šventųjų gyvenimus“ („Жития святых, чтимых Православною Церковию“, 1892. / Январь. - 1900. )
