Didžioji kankinė Anastãzija (Anastãsija, Anastasijà iš Sìrmijaus; gr.᾿Αναστασία ἡ Φαρμακολύτρια, lot. Anastasia Sirmiensis (arba Illyrica, arba Romana), Anastasia Pharmacolytria, rus. Анастаси́я Узореши́тельница, Аги́я (Айя) Анастасия Фармаколи́трия) III – IV amžių kankinė, nukankinta valdant Romos imperatoriui Diokletijanui (284-305 m.).
Šventoji gimė Romoje, senatoriaus Pretekstato šeimoje. Jos tėvas buvo pagonis, motina Fausta iš Sìrmijaus (lot. Sirmium, serb. Срем Srem; dab. Srem̃ska Mìtrovica miestas Serbijoje) – slapta krikščionė, todėl mergaitės auklėjimą ji patikėjo šventajam Chrizogonui (+ apie 304 m.; minimas gruodžio 22 d.), garsėjusiam savo mokytumu. Chrizogonas mokė Anastaziją suprasti Šventojo Rašto tiesas ir vykdyti Dievo įstatymą. Jau tada apie Anastaziją buvo kalbama kaip apie išmintingą ir nuostabią merginą. Po motinos mirties, neatsižvelgiant į dukros valią, tėvas ištekino ją už pagonio Pomplijaus. Kad nesulaužytų skaistybės įžado ir išvengtų vedybinių priedermių, Anastazija pasakė serganti neišgydoma liga ir kad išsaugotų nekaltumą, nuolatos apie tai užsimindavo.
Tuometiniuose Romos požemiuose buvo įkalinta daugybė krikščionių. Apsirengusi elgetos drabužiais šventoji slapta lankė kalinius, prausė ir maitino negalinčius judėti ligonius, tvarstė žaizdas, guodė visus, kuriems to reikėjo. Požemiuose buvo ir jos mokytojas bei globėjas, kalintis jau dvejus metus. Susitikusi su juo, Anastazija mokėsi iš šio švento žmogaus kantrumo ir atsidavimo Gelbėtojui.
Anastazijos vyras Pomplijus, sužinojęs apie šventosios veiklą, žiauriai ją sumušė, apgyvendino atskirame kambaryje, o prie durų pastatė sargybinius. Šventoji sielojosi, kad iš jos buvo atimta galimybė padėti krikščionims. Mirus Anastazijos tėvui, Pomplijus, norėdamas užvaldyti jos paveldėtus turtus, be perstojo kankino savo žmoną. Šventoji rašė savo mokytojui: „Mano vyras [...] kamuoja mane, kaip savo pagoniškojo tikėjimo priešininkę, tokiu sunkiu įkalinimu, kad man nelieka nieko kito, kaip atidavus savo dvasią Viešpačiui, mirti“.
Atsakydamas, šventasis Chrizogonas savo laiške paguodė kankinę: „Prieš aušrą visada būna tamsa, po ligos dažnai grįžta sveikata, o po mirties mums žadamas gyvenimas“. Ir išpranašavo artėjančią jos vyro mirtį. Neilgai trukus, Pompijus buvo paskirtas pasiuntiniu Persijoje. Keliaudamas į šią šalį jis netikėtai kilus audrai nuskendo.
Nuo tada šventoji vėl galėjo lankyti kalėjime vargstančius krikščionis, gautą palikimą naudojo ligonių reikmėms – drabužiams, maistui, vaistams. Kai Chrizogoną išsiuntė teisti į Akvilėją (miestas Aukštutinėje Italijoje) pas imperatorių Diokletijaną, Anastazija iškeliavo paskui savo mokytoją. Po kankiniškos mirties šventojo Chrizogono kūną Dievui nurodžius paslėpė krikščionių kunigas, šventikas Dzojìlas. Praėjus trisdešimčiai dienų, šventasis Chrizogonas pasirodė Dzojilui ir perspėjo, kad netoliese gyvenusias tris jaunas krikščiones - Agãpę (gr. Αγάπη), Chijònę (gr. Χιονία) ir Irèną (arba Eirė́nę; gr. Ειρήνη) – netrukus ištiks mirtis (+ 304; minimos balandžio 16 d.), ir liepė pas jas nusiųsti šventąją Anastaziją. Tokį pat regėjimą patyrė ir šventoji Anastazija. Tad ji nuėjo pas kunigą Dzojilą, pasimeldė prie šventojo Chrizogono relikvijų, o paskui pasikalbėjo su merginomis ir sustiprino jų narsą. Kankinėms mirus, pati palaidojo jų kūnus.
Po visų šitų įvykių šventoji Anastazija iškeliavo tarnauti krikščionims, įkalintiems kalėjimuose. Taip ji gavo išgydymo dovaną. Savo darbais ir paguodos žodžiais šventoji Anastazija palengvino daugybės žmonių kančias, o rūpindamasi kenčiančiųjų gyvastimi ir sielomis, vadavo juos iš nevilties, baimės ir bejėgiškumo pančių. Todėl ir buvo praminta Farmakolìtrija (Pharmacolìtria, gr. Φαρμακολύτρια), tai yra, „Gydytoja nuo nuodų“, „Ta, kuri išvaduoja iš nuodų“, o rusų krikščionių – Uzorešìtel'nitsa(Узореши́тельница, „Ta, kuri išlaisvina iš pančių“), taigi apgynėja ir nuo ligų, ir nuo velnio klastų.
Makedonijoje šventoji susipažino su jauna našle krikščione Teodotija, padėjusia jai atlikti daug kitų kilnių ir dievobaimingų darbų. Kai paaiškėjo, kad Anastazija yra krikščionė, ją suėmė ir nuvežė pas imperatorių Diokletijaną. Per apklausą Diokletianas sužinojo, kad Anastazija visas savo lėšas išleido padėdama vargstantiems, o turėtas auksines, sidabrines ir varines statulėles pérliejo į pinigus ir maitino daugybę alkanų žmonių, rengė skurdžius, padėjo neįgaliesiems.
Imperatorius įsakė nuvesti šventąją pas vyriausiąjį stabmeldžių dvasininką Ulpijų (Ulpijoną), kad šis palenktų ją ir įkalbėtų aukoti pagonių dievams, o nepavykus – pasmerktų griežtai nubausti. Žynys pasiūlė šventajai Anastazijai rinktis arba dovanas, arba kankinimo įrankius, kurie buvo padėti iš abiejų pusių šalia jos. Šventoji nedvejodama parodė į kankinimo įrankius: „Supama dėl tų reikmenų tapsiu nuostabesnė ir labiau patinkanti savo trokštamam Sužadėtiniui Kristui...“. Tada Ulpijus nusprendė ją išniekinti. Bet vos tik prisilietė, apako, baisus skausmas sukaustė jo galvą, o dar po kurio laiko jis mirė.
Šventoji Anastazija ištrūko į laisvę ir drauge su Teodotija toliau tarnavo kaliniams. Bet netrukus šventąją Teodotiją ir tris jos sūnus antipatas (prokònsulas, srities valdytojas) Nikitijus nukankino jų gimtajame Nikė́jos mieste (+ apie 304 m.; minimi liepos 29 d. ir gruodžio 22 d.). Šventąją Anastaziją antrą kartą įkalino ir 60 dienų kankino badu. Kiekvieną naktį kankinei pasirodydavo šventoji Teodotija, drąsindavo ir stiprindavo. Matydamas, kad alkis šventosios neišsekino, Ilìrijos hegemonas, tai yra, valdytojas, įsakė ją nuskandinti kartu su nuteistais nusikaltėliais, tarp kurių buvo ir persekiotas dėl tikėjimo Eutichijanas (+ apie 304 m.; minimas gruodžio 22 d.). Kareiviai susodino kalinius į laivą ir išplaukė į atvirą jūrą. Toli nuo kranto jie persikraustė į valtį, o laive pramušė kelias skyles, kad nuskęstų. Laivas pradėjo skęsti, bet kaliniai pamatė kankinę Teodotiją, valdančią bures ir kreipiančią laivą į krantą. 120 žmonių, nustebinti stebuklo, įtikėjo į Kristų, o šventieji Anastazija ir Eutichijanas juos pakrikštijo. Sužinojęs, kas įvyko, hegemonas visus naujai pakrikštytuosius pasmerkė mirti. Šventąją Anastaziją, buvusią Sirmijaus mieste, sulaikė, suėmė, ištempė virš ugnies tarp keturių stulpų ir sudegino. Tai įvyko apie 304 metus.
Taip baigėsi šventosios Anastazijos Farmakolìtrijos Uzorešìtel'nitsos gyvenimas žemėje.
Imperatoriaus Teodosijaus I (valdė 379-395) laikais krikščionybei tapus valstybine religija, mieste buvo pastatyta jai skirta bažnyčia. IV a. Romoje, Palatino papėdėje, pastatyta dar viena Šventosios Anastazijos bažnyčia. Šioje bažnyčioje Romos popiežius tradiciškai šventosios Anastazijos garbei švęsdavo antrąsias Kalėdų dienos Mišias, kurios vėliau transformavosi į „mišias auštant“ (lot. Missa in aurora).
Anastazijos kultas plito daugiausia rytinėse Romos provincijose, o jos šventieji palaikai buvo perkelti į Konstantinopolį, Prisikėlimo (Anastazijos) baziliką. Iš ten jos relikvijos pasklido po visą krikščionišką pasaulį. Graikijoje, netoli Salonikų (Tesalonikų) miesto esančiame Anastazijos Farmakolìtrijos vienuolyne saugotos relikvijos (galva) 2012 metais buvo pavogtos.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje kankinė Anastazija minima sausio mėn. 4 d. (gruodžio 22 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal Dmitrijaus Rostoviečio (1651-1709) parengtus „Šventųjų gyvenimus“ („Книга житий святых“, 1684-1705 m., išl. 1689-1705), enciklopedinius žinynus
