Šventoji didžioji kankinė Barbora (Barbora iš Nikomedijos arba Heliopolio; gr. Βαρβάρα της Νικομηδείας, lot. Barbara Heliopolitana vel Nicomediensis, rus. Великомученица Варва́ра Илиопольская) gimė 273 metais Heliopolio mieste (dabartinis Baalbèkas /arab. . ّبَعْلَبَك, Ba'labak/ dab.Libane; gr. Ἡλίου πόλις Heliopolis, lot. Heliopolis]) imperatoriaus Maksimino (lot. Gaius Galerius Valerius Maximinus Daia) laikais (valdė 308-313 m.) kilmingoje pagonių šeimoje.
Barboros tėvas Dioskuras, anksti netekęs žmonos, buvo labai prisirišęs prie savo vienintelės dukters. Kad apsaugotų gražią merginą nuo pašalinių žvilgsnių, o sykiu - atimtų galimybę bendrauti su krikščionimis, jis pastatė įtvirtintą mūrinį statinį ir ten ją įkurdino. Statinys turėjęs tik du langus, o iš jo ji išeidavo tėvui leidus. Žvelgdama iš bokšto į Dievo sukurtą pasaulio grožį, Barbora troško pažinti jo tikrąjį Kūrėją. Kai ją prižiūrėjusios auklės kalbėdavo, kad pasaulį sutvėrė dievai, kuriuos garbina jos tėvas, ji mintyse atsakydavo: „Dievai, kuriuos garbina mano tėvas, padaryti žmogaus rankomis. Kaip šitie dievai galėjo sukurti tokį vaiskų dangų ir tokį žemės grožį? Juk turi būti vienas Dievas, kurį sutvėrė ne žmogaus ranka“. Taip šventoji Barbora mokėsi iš regimojo pasaulio kūrinių pažinti Kūrėją, ir per ją pildėsi pranašo žodžiai: „Prisimenu senąsias dienas, pergalvoju visus tavo darbus, svarstau, ką tavo rankos padarė “ (Ps 142, 5*/ 143, 5 **).
Ilgainiui pas Dioskurą vis dažniau ėmė lankytis turtingi ir kilmingi sužadėtiniai, prašydami jo dukters rankos. Tėvas, kuris jau seniai svajojo sutuokti Barborą, nusprendė pasikalbėti su ja apie tekýbas, tačiau savo nusivylimui išgirdo jos griežtą atsisakymą vykdyti jo valią. Dioskuras manė, kad laikui bėgant dukters nuomonė pasikeis, ir ji taps palankesnė santuokai. Todėl jis leido jai išeiti iš tvirtovės, tikėdamasis, kad bendraujant su draugėmis jos požiūris į santuoką pasikeis.
Kartą, kai Dioskuras buvo išvykęs į tolimą kelionę, Barbora susitiko su vietinėmis krikščionėmis, kurios jai papasakojo apie Triasmenį Dievą, apie žodžiais neapsakomą Jėzaus Kristaus dievystę, apie Jo įsikūnijimą iš Švenčiausiosios Mergelės, savo noru prisiimtą kančią ir prisikėlimą. Tuo metu Heliopolyje, keliaudamas iš Aleksandrijos, buvo apsistojęs kunigas, apsimetęs pirkliu. Sužinojusi apie kunigą Barbora, pakvietė jį į savo namus ir paprašė suteikti jai Krikšto sakramentą. Kunigas paaiškino šventojo tikėjimo pagrindus, o paskui pakrikštijo ją vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Apšviesta Krikšto malonės, Barbora su dar didesne meile atsigręžė į Dievą. Ji pažadėjo visą savo gyvenimą pašvęsti tik jam.
Dioskurui nesant, jo namuose buvo statomas akmeninis bokštas, kuriame darbininkai ketino pietų pusėje iškirsti du langus. Vieną dieną, atėjusi pažiūrėti statybų, Barbora paprašė jų padaryti trečiąjį langą – Švenčiausiosios Trejybės Šviesos. Grįžęs tėvas kreipėsi į dukterį prašydamas paaiškinti, kam to reikėjo. „Trys geriau nei du, – atsakė Barbora, – nes nepasiekiama, neišreiškiama Trejybės Šviesa turi tris Langus (Hipostazes arba Asmenis)”. Išgirdęs Barborą kalbant apie krikščionių tikėjimo dalykus, Dioskuras įniršo. Išsitraukęs kardą jis puolė ją, tačiau Barborai pavyko pabėgti iš namų. Ji pasislėpė kalno plyšoje, stebuklingai priešais ją atsivėrusioje.
Iki vakaro Dioskuras, nurodžius vienam piemeniui, vis dėlto surado Barborą ir mušdamas parvilko į namus. Ryte nuvedė ją pas miesto valdytoją ir pasakė: „Išsižadu jos, nes ji nepripažįsta mano dievų, o jei vėl nepriims, nebus man dukra. Kankink ją, valdytojau, kaip tik panorėsi“. Ilgai įkalbinėjo miesto viršininkas Barborą neatsisakyti protėvių įstatymų ir paklusti tėvo valiai. Tačiau šventoji išmintingais žodžiais iškėlė aikštėn stabmeldžių klaidas ir išpažino Jėzų Kristų Dievu. Tuomet ją pradėjo žiauriai plakti rimbais, po to trinti žaizdas šiurkščia ašutine.
Baigiantis dienai Barbora buvo nuvesta į kalėjimą. Naktį, kai ji meldėsi, jai pasirodė Viešpats ir tarė: „Būk drąsi, mano sužadėtine, ir nebijok, nes aš su tavimi. Aš stebiu tavo kovą ir palengvinu tavo negales. Ištverk iki galo, kad netrukus galėtum džiaugtis amžinosiomis gėrybėmis mano Karalystėje“.
Kitą dieną visi nustebo išvydę Barborą – ant jos kūno nebuvo jokių ką tik patirtų kankinimų žymių. Matydama tokį stebuklą, viena krikščionė, vardu Julijona, atvirai išpažino savo tikėjimą ir pareiškė norinti kentėti už Kristų. Abi kankines vedė nuogas per miestą, paskui pakabino ant medžio ir ilgai kankino – jų kūnus draskė kabliais, degino žvakėmis, daužė galvas kūju. Po tokių kankinimų jokiam žmogui neįmanoma išlikti gyvam, bet kankines stiprino Dievo galia.
Joms, likusioms ištikimomis Kristui, valdytojo įsakymu, buvo nukirstos galvos. Šventąją Barborą nužudė 306 metais pats Dioskoras. Tačiau negailestingą tėvą greitai nutrenkė žaibas, jo kūną paversdamas pelenais.
Šventosios didžiosios kankinės Barboros relikvijos VI amžiuje buvo perkeltos į Konstantinopolį, o XII amžiuje, kaip teigia Dmitrijus Rostovietis savo “Šventųjų gyvenimuose”, Bizantijos imperatoriaus Aleksijaus I Komnino (vald. 1081-1118) duktė kunigaikštienė Barbora, ištekėjusi už rusų kunigaikščio Sviatopolko (Michailo) Iziaslavičiaus, jas atsivežė su savimi į Kijevą.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje Šventoji Barbora minima gruodžio 17 d. (4 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal tradicinį Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje pateikiamą Šventųjų gyvenimų aprašymą
* Graikiška psalmių numeracija
** Masoretinė psalmių numeracija
