Šventoji kankinė Akvilina, kilusi iš finikiečių miesto Biblo, tapo kankine valdant imperatoriui Diokletianui (284-305). Tėvai ją auklėjo krikščioniškai. Kai mergaitei buvo vos 12 metų, Akvilina įtikino savo bendraamžius pagonis atsiversti į Kristų. Vienas iš karaliaus valdytojo Volusiano tarnų įskundė, kad ji mokė savo bendraamžius negerbti savo tėvų religijos. Tardoma šventoji paauglė tvirtai išpažino savo tikėjimą į Kristų valdovo akivaizdoje ir pasakė, kad Jo neišsižadės. Volusianas bandė paveikti jaunąją išpažinėją įtikinėjimais ir paglostymais, tačiau matydamas, kad ji nepasiduos, įsakė ją kankinti. Akvilina buvo mušama per veidą, o paskui, išrengta nuogai ir plakama rykštėmis. Tyčiodamasis budelis klausė: „Kur tavo Dievas? Tegul Jis ateina ir išvaduoja tave iš mano rankų“. Šventoji atsakė: „Dievas neregimai yra su manimi, ir kuo daugiau kenčiu, tuo daugiau Jis man suteikia jėgų ir kantrybės“.
Jaunajai kankinei, įkaitintais iki raudonumo strypais per ausis pergręžė galvą. Šventoji kankinė krito negyva. Budelis nusprendė, kad mergaitė tikrai mirė, ir įsakė išmesti jos kūną už miesto suėsti šunims. Naktį šventajai Akvilinai pasirodė angelas, palietė ją ir tarė: „Kelkis ir eik sveika. Eik ir pamokyk Volusianą, nes ir jis pats, ir jo ketinimai Dievo akivaizdoje yra beverčiai“. Kankinė, šlovindama Dievą, atsikėlė nesužalota, nuėjo į gubernatoriaus rūmus ir stojo prieš Volusianą. Pamatęs šventąją Akviliną, Volusianas išsigando, pasišaukė savo tarnus ir įsakė jiems saugoti ją iki ryto. Rytą jis nuteisė šventąją Akviliną mirti kaip burtininkę, nepaklususią karaliaus įsakymams. Kai šventąją vedė į egzekuciją, ji meldėsi ir dėkojo Dievui, kuris suteikė jai progą pakentėti dėl Jo švento vardo. Kaip atsakymas į jos maldą pasigirdo balsas, kviečiantis ją į dangiškąsias buveines, ir tada kankinė atidavė savo dvasią Dievui (+ 293). Budelis, bijodamas pažeisti valdovo įsakymą, nukirto jai galvą, kai ji jau buvo mirusi. Krikščionys garbingai palaidojo kankinės kūną. Vėliau jos relikvijos buvo perkeltos į Konstantinopolį ir saugomos jos garbei pastatytoje šventykloje.
