Kankinė Julijonà (Jùlija; gr. Ιουλιανή, lot. Juliana, rus. Иулиания) ir su ja nukentėję 500 vyrų bei 130 moterų Nikomèdijos kankinių – III-IV amžių šventieji.
Julijona buvo kilmingo stabmeldžio, vardu Afrikãnas ar Afrikiẽtis (lot. Āfricānus, gr. Ἀφρικανός), duktė. Gimė ji apie 285 metus Mažojoje Azijoje, vadinamojoje bitinų žemėje Bitìnijoje (Bitìnija (gr. Βιθυνία, lot. Bithynia, rus. Вифиния), Nikomèdijos mieste (Nikomedė́jos; gr. Νικομήδεια, lot. Nicomedia, rus. Никомиди́я; dab. Izmìtas Turkijoje).
Mergina buvo gera, labai išmintinga ir graži. Tėvas nutarė ją išleisti, kai užaugs, už turtingo ir įtakingo žmogaus. Vienas didiko sūnus, aukštas imperatoriaus pareigūnas, vardu Eleusijus (arba Evilatijus, Evilasijus), susižadėjo su ja, bet santuoka buvo atidėta iki pilnametystės.
Augdama Julijona sužinojo apie krikščionybę, įtikėjo ir buvo pakrikštyta. Eleusijus padarė karjerą valstybės tarnyboje ir tapo Nikomedijos valdytoju. Artinantis tuoktuvėms, Julijona pasakojo stabmeldžiui sužadėtiniui apie krikščionių gyvenimą ir tikėjimą bei ėmė įtikinėti jį krikštytis. Eleusijui nesutikus pasikrikštyti, Julijona atsisakė už jo tekėti.
Grubus ir pykčio nevaldantis Afrikanas, sužinojęs, kad jo duktė įstojo į jo niekinamą „krikščionių sektą“ ir atsisakė tokio nuostabaus jaunikio, labai užsirūstino ir pačiupęs ją puolė mušti. Julijona jam atkirto: „Aš gerbiu Kristų, myliu Kristų ir nebijau dėl Jo kančių“.
Tada Afrikanas atidavė savo dukterį Eleusijui, kad šis ją teistų. Sužavėtas buvusios nuotakos grožiu, Eleusijus meiliai įtikinėjo ją atsisakyti Kristaus ir tekėti už jo. Tačiau Julijona buvo nesukalbama. Įširdęs Eleusijus pradėjo jai grasinti, kad bus nubausta ir kankinama įvairiausiais būdais ir priemonėmis. Bet nei žemiškų gėrybių pažadais, nei grasinimu mirtimi negalėjo priversti Julijonos išsižadėti Kristaus.
Ji buvo skaudžiai nuplakta, o paskui įmesta į kalėjimą, įtikinėjama ir kankinama. Čia Julijonos laukė dar vienas išbandymas: velnias pasirodė jai švytinčio angelo pavidalu ir pradėjo įtikinėti elgtis apdairiai bei padaryti nedidelį kompromisą. Supratusi iš girdimų žodžių, kad su ja kalbasi žmonių giminės priešas, Julijona ėmė melstis Dievui, ir velnias sugėdintas dingo. Kai kuriuose jos gyvenimo aprašymuose yra ir toks epizodas: ryte, kai buvo vedama į pretorijų teisti, ji tempė paskui save velnią, o paskui įmetė jį į mėšlo duobę. Po to ji pasirodžiusi Eleusijui be kankinimų pėdsakų, spindinti nepaprastu grožiu. Kai Eleusijus paklausė, kokie burtai ją išgydė, Julijona atsakė, kad ją „išgydė neapsakoma ir visagalė Dievo galybė“.
Tada budeliai paruošė Julijonai karštą ratą, bet Viešpaties angelas jį atvėsino, o po juo įkurtą ugnį užgesino staigus lietus. Laužą, į kurį tada buvo įmesta Julijona, užgesino šventosios malda (Metafrastas rašo, kad Julijonos ašarų upeliai užgesino liepsnas). Matydami šį stebuklą, apie 500 vyrų ir 130 moterų įtikėjo Kristų. Jiems miesto valdytojo įsakymu buvo nukirsdintos galvos.
Po to Julijona buvo įmesta į verdantį katilą, bet katilas sprogo, o šventoji iš jo išėjo nesužeista. Tada valdytojas pasmerkė šventąją nukirsdinti kalaviju.
Mirties bausmė Nikomèdijos gyventojams, tuomet įtikėjusiems į Kristų, ir Julijonai, 18 metų merginai, buvo įvykdyta 304 metais.
Kankinė Julijona gerbiama kaip skaistybės ir mergystės globėja. Jos relikvijų dalelės saugomos daugelyje bažnyčių.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje šventoji kankinė Julijona minima sausio 3 d. (gruodžio 21 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal Dmitrijaus Rostoviečio (1651-1709) parengtus „Šventųjų gyvenimus“ („Книга житий святых“, 1684-1705 m., išl. 1689-1705), enciklopedinius žinynus
