Šventoji kankinė Tatjanà (gr. Τατιανὴ, lot. Tatiana, rus. Татиа́на) ir tuo pačiu metu drauge nukentėjusieji – III amžiaus pradžios, ankstyvųjų krikščionybės laikų šventieji. Rytų Europos dažniausiai žinoma kaip studentų globėja.
Tatjana gimė Romoje, kilmingoje ir garsioje romėnų šeimoje – jos tėvas tris kartus buvo išrinktas konsulu. Abu tėvai, slapti krikščionys, dukrą auklėjo dievobaimingai, mokė tikybos pagrindų, skatino pamaldumą. Sulaukusi pilnametystės, ieškojusi nenykstančių dangaus turtų, Tatjana nusprendė nesituokti ir pašvęsti save Kristui. Dmitrijus Rostovietis rašo, kad už dorybingą gyvenimą ji buvo paskirta diakone vienoje iš Romos bažnyčių. Tapusi vyskupo padėjėja, šventoji slaugė ligonius, padėjo vargšams, aukojo save Dievui pasninkaudama ir melsdamasi.
Kai Romą valdė šešiolikmetis Aleksandras Severas (valdė 222 – 235 metais), visa valdžia buvo sutelkta regento Ulpiano – pikto krikščionių persekiotojo – ir kitų dvariškių rankose. Hagiografijoje pasakojama:
„[Aleksandro] motina buvo krikščionė, vardu Mamėja (lot. Mammaea ar Mamaea, gr. Μαμμέα). Iš jos jis išmoko gerbti Kristų, bet nesutiko su Kristaus mokymu – jis toliau tarnavo stabams ir garbino juos kaip senovės romėnų dievus. Jo rūmuose buvo ir Kristaus, ir pagonių gerbiamo Apolono, Senojo Testamento Abraomo ir pagonių Orfėjo, taipogi įvairių kitų atvaizdų. Pats Aleksandras, kaip krikščionės sūnus, krikščionių nepersekiojo, bet jo vietininkai, provincijų valdytojai ir konsulai Kristaus pasekėjus labai engė. Kadangi pats Aleksandras buvo pernelyg jaunas, valstybės valdymas buvo patikėtas kai kuriems tarybos nariams; vyriausiasis iš jų buvo miesto valdytojas, eparchas Ulpianas, griežto būdo ir didžiulis krikščionių priešas.
Tie patarėjai valdovo vardu tvarkė visus reikalus. Tai jie išsiuntinėjo po visą kraštą įsakymą priversti galilėjiečius (taip jie vadino krikščionis) visur versti garbinti romėnų dievus, grasindami jiems, jei nepaklus, žiauriais kankinimais ir net mirtimi. O stebėti, ar krikščionys paklūsta tokiam įsakymui, buvo parinkti šie baisiausi krikščionių priešai ir ištikimi velnio tarnai: kometas (lot. comes; toks pareigūnas) Vitalijus, kuvikuliarijus (lot. cubicularius; toks tarnautojas) Vazas, domestikas (lot. domesticus; civilinis ar karinis titulas) Kajus. Tada Romoje ir visose Romos valstybės srityse krikščionių kraujas pasruvo upeliais. Jų nesigailėjo, bet kankino ir baudė mirtimi.“ (Dmitrijus Rostovietis, „Šventosios kankinės Tatjanos kančia“).
Tarp daugybės anuomet patyrusių persekiojimų žiaurumus buvo patyrusi ir Tatjana. Drauge su kitais tikinčiaisiais Ji buvo suimta. Po apklausos Tatjaną nuvedė į Apolono šventyklą, kur bandyta priversti ją pagarbinti dievo stabą ir atnašauti jam aukas. Pasak Dmitrijaus Rostoviečio – „Ji pasimeldė tikrajam Dievui, ir staiga įvyko žemės drebėjimas: Apolono stabas nuvirto ir subyrėjo į gabalus, taip pat įgriuvo dalis šventyklos ir sutraiškė daugybę pagonių ir šventikų. Velnias, įsitaisęs stabe, balsiai šaukdamas ir riūkaudamas pasileido iš tos vietos, ir visi girdėjo klyksmus bei matė jo šešėlį, pralekiantį oru.“
Įsiutę budeliai Tatjaną nuvedė į teismą, o paskui ėmėsi baudžiamųjų priemonių: kankino, mušė, išdūrė akis. Dmitrijus Rostovietis rašo:
„Po ilgai trukusių kankinimų pačių budelių jėgos išseko, nes Kristaus kankinės kūnas ją žalojusiems buvo kietas it priekalas, tad patys vargintojai patyrė daugiau kančių nei šventoji kentėtoja. Angelai neregimai stovėjo šalia šventosios ir smūgiavo tuos, kurie kankino šventąją Tatjaną, todėl gi budeliai šaukė niekingam teisėjui ir prašė įsakyti daugiau jos nebežaloti; jie sakėsi patys kenčiantys labiau nei ta šventa ir nekalta mergelė. O Tatjana, drąsiai kęsdama žiaurumus, meldėsi už savo budelius ir prašė Viešpaties, kad parodytų jiems tiesos šviesą. Ir jos malda buvo išklausyta. Dangiška šviesa apšvietė kankintojus, ir jų dvasinės akys atsivėrė. Jie išvydo keturis angelus, apsupusius šventąją, išgirdo iš dangaus balsą, bylojantį šventai mergelei, puolė prieš ją ant žemės [...] Visi jie (aštuonetas žmonių) įtikėjo į Kristų ir buvo pakrikštyti savo pačių kraujyje, nes už Kristaus išpažinimą juos žiauriai kankino, o galiausiai nukirsdino galvas.“
Kitą dieną, Tatjanai atsisakius nusilenkti dievams ir paaukoti stabams, egzekucija tęsėsi: budeliai, išrengę merginą, mušė lazdomis, pjaustė jos kūną. Trečiąją dieną jį buvo ne tik kankinama – Tatjaną nuvedė į deivės Dianos šventyklą. Pasak Dmitrijaus Rostoviečio, piktoji dvasia, įsitaisiusi Dianos stabe, pajuto ateinančią merginą ir ėmė „griausmingu balsu“ šaukti ir aimanuoti. O „iš dangaus nukritusi ugnis sunaikino šventyklą su stabu, aukomis ir šventikais“; mirė ir kitų, netikinčių į Kristų – žaibo nutrenkti jie krito negyvi.
Teisėjai, manydami, kad Tatjana burtininkauja, kad jos plaukuose slypi kažkokia magija, stebuklinga jėga, nukirpo jai plaukus ir dviems dienoms uždarė Dzeuso šventykloje. Trečiąją dieną, kai šventikai atėjo į šventyklą atnašauti Dzeusui, rado jo stabą sudaužytą, o Tatjaną – gyvą. Tada ją nuteisė ir skyrė mirties bausmę – ji, taip pat ir jos tėvas, buvo nukirsdinti kalaviju.
Nužudyta Tatjana Romoje, 226 metų sausio 12 dieną.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje šventoji kankinė Tatjana minima sausio 25 dieną (12 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal: „Stačiatikių enciklopediją“ (ЦНЦ „Православная энциклопедия"); The Prologue From Ochrid by Bishop Nikolai Velimirovich, Birmingham,1985; Жития святых на русском языке, изложенные по руководству Четьих-Миней святого Димитрия Ростовского / 12 книг. – Москва : «Ковчег», 2010
