Šventoji Makrina, sesuo vienų garsiausių šventųjų – šv. Bazilijaus Didžiojo ir šv. Grigaliaus Nysiečio, gimė Kapadokijoje IV a. pradžioje. Jos motinai Emilijai sapne apsireiškė angelas, kuris dar negimusiąją pavadino Tekle šventosios pirmosios kankinės šv. Teklės garbei. Šv. Emilija įvykdė Dievo valią ir pavadino savo dukrą Tekle. Kiti giminaičiai mergaitę pavadino Makrina, taip pagerbdami jos močiutę, nukentėjusią per krikščionių persekiojimą valdant imperatoriui Maksimijanui Galerijui.
Be Makrinos, šeimoje buvo dar devyni vaikai. Šventoji Emilija pati užsiėmė vyresniosios dukters auklėjimu ir švietimu, mokė ją raštingumo iš šventųjų knygų ir Dovydo psalmių, parinkdama šventųjų knygų pavyzdžius, kurie ugdė mergaitės pamaldumą ir dievobaimingumą. Šventoji Emilija įpratino dukrą lankyti bažnytines pamaldas ir nuolatos melstis namuose. Makrina taip pat buvo mokoma tinkamos namų ruošos ir įvairių rankdarbių. Ji niekada nelikdavo be darbo ir nedalyvaudavo kitų vaikų žaidimuose bei pramogose.
Kai Makrina užaugo, tėvai ją sužadėjo su pamaldžiu jaunuoliu, tačiau jaunikis netrukus mirė. Daug jaunų vyrų siekė ją vesti, bet Makrina visus juos atstūmė, nes pasirinko mergelės gyvenimą, norėdama gerbti mirusio jaunikio atminimą. Šv. Makrina gyveno tėvų namuose, padėdama jiems atlikti namų ruošos darbus kartu su tarnaitėmis kaip vyriausia: ji atsakingai rūpinosi jaunesniųjų brolių ir seserų auklėjimu ir švietimu. Mirus tėvui, ji tapo šeimos atrama.
Kai visi vaikai užaugo ir išėjo iš namų, šventoji Makrina įtikino savo motiną šv. Emiliją palikti pasaulį, suteikti vergams laisvę ir pasitraukti į moterų vienuolyną. Kai kurios buvusios vergės pasekė jų pavyzdžiu. Priėmusios vienuolystę, jos visos gyveno kartu, vienoje šeimoje, kartu meldėsi, kartu dirbo, dalijosi bendra buitimi, savo gyvenimo būdu niekuo nesiskyrė nuo kitų.
Mirus motinai, vienuolyno seserims liko vadovauti Makrina. Šventąją labai gerbė visi ją pažinoję žmonės. Visą gyvenimą ją lydėjo savitvarda ir susilaikymas visuose gyvenimo atvejuose. Ji miegodavo ant paprastų lentų ir neturėjo jokio turto. Šventoji Makrina buvo apdovanota stebukladarystės dovana. Kartą ji išgydė mergaitę, kuriai į akį buvo įsmigęs dyglys, pabučiuodama tą sergančią akį. Šį įvykį po šventosios Makrinos mirties vienuolyno seserys papasakojo šventajam Grigaliui Nysiečiui. Dėl šventosios maldų jos vienuolynui niekada netrūko kviečių, kuriais seserys maitinosi per badmetį.
Šventoji Makrina mirė 380 m., iki paskutinio atodūsio dėkodama Viešpačiui už per gyvenimą iš Jo gautas malones. Ji buvo palaidota tame pačiame kape kartu su savo tėvais.
