Palaimintoji Ksènija Peterburgiẽtė, Krìstaus kvailẽlė (gr. Ξένη η Διά Χριστόν Σαλή, lot. Xenia ex S. Petersburg, Stultus Pro Christo, rus. Ксения Петербургская, Христа ради юродивая) – XVIII-XIX amžių stačiatikių šventoji, jurodivaja (paika dėl Kristaus; rus. Юро́дивый Христа ради [jurodivyj nuo sen. slav. оуродъ, юродъ], gr. διά Χριστόν σαλότητα, lot. stultus pro Christo [plg. Mt 25, 2]), kilusi iš didikų, gyvenusi Sankt Peterburge. 1988 metų birželio 6 dieną kanonizuota kaip palaimintoji.
Dokumentuotos informacijos apie Ksenijos gyvenimą nėra. Pirmieji liaudies padavimai apie ją paskelbti XVIII amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Remiantis šiais pasakojimais, ji gimė XVIII amžiaus pirmoje pusėje, spėjama, kad tarp 1719 ir 1730 metų (arba apie 1731 metus). Jos tėvas vardu Grigorijus (rus. Григорий); motinos vardas, taip pat abiejų tėvų pavardės nežinomos. Galima daryti prielaidą, kad Ksenija augo turtingoje ir kilmingoje šeimoje, nes buvo gerai išauklėta, mokėjo skaityti ir rašyti. Sulaukusi pilnametystės, Ksenija Grigorjevna ištekėjo už rūmų choro solisto, Andriejaus katedros (rus. Андреевский собор) giedotojo (gr. ψάλτης, lot. cantor) Andriejaus Fiodorovičiaus Petrovo (rus. Андрей Фёдоровичь Петров). Su vyru, turėjusiu pulkininko laipsnį, ji gyveno Sankt Peterburge, name, esančiame netoli 2019 metais pastatytos Šventosios Palaimintosios Ksenijos Peterburgietės bažnyčios (rus. Це́рковь Свято́й Блаже́нной Ксе́нии Петербу́ргской).
Santuoka tęsėsi neilgai – po trejų su puse metų vyras mirė. Anot vienų šaltinių, Andriejus Fiodorovičius ilgai sirgo, pasak kitų – mirė staiga ir net nespėjo atlikti išpažinties ir priimti šventųjų sakramentų. Šitas jaunai moteriai tragiškas įvykis pakeitė jos gyvenimą. Sukrėsta sielvarto laidotuvių dieną jaunoji našlė apsivilko vyro drabužius – kamzõlę (tokią liemenę), reitūzus (tokias glaudines), užsidėjo kartūzą (tokią kepurę su snapeliu) ir taip apsitaisiusi procesijoje nuėjo paskui karstą. Kapinėse ji pasakė: „Andriejus Fiodorovičius nemirė. Mirė Ksenija Grigorjevna, o Andriejus Fiodorovičius čia, prieš jus, jis gyvas ir dar ilgai gyvens.“; ir pradėjo prašyti maldų už „Dievo tarnaitės Ksenijos“ sielą. Žmonės nusprendė, kad nelaimingoji neteko proto. Tada Ksenija iš tiesų mirė – mirė pasauliui ir pasiėmė sunkų kryžių – kvailelės gyvenimą.
Regėjos, kad ji vienu akimirksniu pamiršo visa, kas žemiška ir žmogiška, visus džiaugsmus ir malonumus, todėl daug kas manė, kad ji išprotėjo. Tokia ją laikė net giminės ir pažįstami, ypač po to, kai visą savo turtą Ksenija išdalijo vargšams, o namus padovanojo savo gerai pažįstamai Paraskevei Antonovai (rus. Параскева Антоновна). Medicininė ekspertizė, atlikta giminaičių, bandžiusių atimti iš našlės teisę disponuoti palikimu, prašymu, parodė, kad ji buvo visiškai sveika.
Nuolatinės gyvenamosios vietos Ksenija neturėjo. Dažniausiai ji visą dieną klajojo po Peterburgą. Užkalbinta ji visus ir toliau tikino, kad Andriejus Fiodorovičius gyvas, o mirė jo žmona Ksenija Grigorjevna. Ji niekada neatsiliepdavo, jei kas nors pašaukdavo ją vardu, ir visada noriai atsiliepdavo, kai vadindavo Andriejumi Fiodorovičiumi. Keista varguolės apranga, jos alegorinė kalba, romumas ir nuolankumas, neretai piktiems žmonėms, ypač gatvės berniūkščiams, duodavo pagrindo ir drąsos iš jos tyčiotis.
Dažniausiai Kseniją matydavo prie Šventojo apaštalo Mato bažnyčios, kur ji rinkdavo išmaldą, o paskui išdalydavo vargšams ir stokojantiems. Pasitaikydavo, kad jai dovanodavo aukso, bet ji ypač dėkodavo už kapeikas – jos būdavo aukojamos nuoširdžiausiai, o ne „nuodėmėms užmelsti“. Kartais šventoji naktį praleisdavo skurdžiuose pažįstamų namuose, kartais išeidavo už miesto, pasukdavo į lauką ir ten iki aušros melsdavosi, karts nuo karto nusilenkdama į visas keturias puses. Kai jos vyro rūbai nusidėvėjo, palaimintoji apsiavė vyžas, užsivilko žalią sijoną ir raudoną palaidinę (raudona ir žalia buvo mėgstamiausios jos spalvos). Taip ji vaikščiojo ir žiemą, ir vasarą, bet kokiu oru, net per šalčius, bet niekada nesirgo. Atrodo, kad gailestingasis Viešpats saugojo ir laimino savo išrinktąją. Greitai žmonės ėmė pastebėti, kad keistose palaimintosios kalbose slypi gili išmintis ir prasmė.
Vieną dieną ji susitiko pamaldžią moterį, įdėjo jai į ranką varinę monetą ir tarė: „Paimk penkiakapeikį, čia Valdovas ant žirgo. Užges.“ Moteris paėmė penkiakapeikį ir suglumusi pasuko namo. Eidama vis galvojo, ką reiškia palaimintosios žodžiai. Priėjusi gatvę, kur gyveno, pamatė, kad jos namas dega. Ji pasileido prie jo, o kai tik įbėgo į vidų, ugnis kaip mat užgeso. Tada moteris suprato, ką reiškia šventosios žodžiai: „Imk penkiakapeikį... Užges.“
Dievo dovana pranašauti stebino peterburgiečius. Sykį kvailelė atėjo pas savo pažįstamą, kuriai atidavė savo namą, Paraskevę Antonovą ir pasakė: „Štai tu čia sėdi ir nenutuoki, kad tau Dievas sūnų atsiuntė. Bėk greičiau į Smolensko kapines“. Paraskevė nedrįso nepaklausyti „Andriejaus Fiodorovičiaus“ ir nuskubėjo į kapines. Vienoje gatvėje ji pamatė šurmuliuojančią minią. Besikalbant išaiškėjo, kad vežikas partrenkė nėščią moterį, kuri pagimdė berniuką, o pati iškart mirė. Taip bevaikė Paraskevė susilaukė sūnaus. Per savo ilgą gyvenimą šita pamaldi neraštinga moteris, palaiminus Ksenijai, užaugino penkis našlaičius
Štai dar vienas atvejis, bylojantis apie šventosios aiškiaregybę. Atėjus į našlės Golubevos namus, šventoji jos septyniolikmetei dukrai pasakė: „Tu kavą geri, juokiesi, o tavo sužadėtinis dabar žmoną Ochtoje laidoja“. Mergina ir jos motina, palaimintajai primygtinai raginant, nuėjo į kapines. Ten jos pamatė gydytoją, laidojantį savo žmoną, ir kreipėsi į jį tardamos užuojautos žodžius. Taip merginą su tuo vyriškiu susipažino, o vėliau už jo ištekėjo.
Garsiausia Ksenijos pranašystė buvo imperatorienės Jelizavetos Romanovos (rus. Елизавета Петровна Романова; valdė 1741–1762 metais) mirties pramatymas.
1761 metų gruodžio 24 dieną, Kalėdų išvakarėse (pagal sen. st.), palaimintoji Ksenija bėgiojo po miestą ir garsiai šaukė: „Kepkite blynus! Netrukus visa Rusija Motinėlė keps blynus!“ Ryte pasklido gandas apie imperatorienės mirtį.
Garsas apie aiškiaregę greitai plito po Peterburgą. Palaimintąją Kseniją pradėjo gerbti, o į jos nuomonę buvo įsiklausoma. Jei ji įžengdavo į kieno nors namus, tai buvo laikoma geru ženklu. O jei ji kam nors duodavo kapeikų, reiškė, kad ji tam žmogui yra palanki, o neretai ir tai, kas šis praturtės. Motinos atnešdavo jai savo vaikus, kad ji juos paglostytų, nes manė, kad tai Dievo malonės ženklas. Vežikas žinojo, kad jei jis šventąją kur nors nuveš, tai ir gerą uždarbį gaus. Kiekvienas Peterburgo kepėjas laikė pareiga ją pavaišinti kepiniais, o jei palaimintoji dėl kokios nors priežasties atsisakydavo priimti, buvo tikra, kad tą dieną į šitą parduotuvę niekas neužsuks. Turgaus aikštėje Kseniją apipildavo prašymais: „Imk kapeiką, Andriejau Fiodorovičiau, už Dievo tarnaitės Ksenijos sielą“. Iš vienų palaimintoji pinigus priimdavo, o iš kitų ne. „Tu pirkėją skriaudi, apsveri“, – sakydavo ji ir eidavo rinkti išmaldos – kitiems, ne sau.
Aplink palaimintąją visada būriavosi žmonės, norėję išgirsti jos pamokymus. Ksenija nebuvo daugiakalbė, ji stengėsi kenčiantiems padėti darbais ir malda, o ne žodžiais. Kai Smolensko kapinėse buvo statoma bažnyčia, Ksenija naktimis nešdavo plytas į viršų, kad mūrininkams būtų lengviau ir kad galėtų sparčiau dirbti. Ji ir toliau dėvėjo skudurus, valgydavo, ką paduodavo, miegodavo, kur tik rasdavo vietą.
Tokį keistą gyvenimą palaimintoji Ksenija gyveno keturiasdešimt penkerius metus, iki pat savo mirties apie 1803-iuosius. Palaidojo ją Smolensko kapinėse, ir iškart prasidėjo maldininkų kelionės prie jos kapo.
Palaimintajai užtariant, įvyko daugybė stebuklų: šeimose liaudavosi kivirčai, vyrai nustodavo girtuokliauti, nusiminusieji rasdavo viltį, ligoniai pasveikdavo. Taip jaunajame Peterburge atsirado savoji šventoji, kurią vis labiau ir labiau imta gerbti. Ilgainiui virš jos kapo buvo pastatyta koplyčia. Žinia apie palaimintosios Ksenijos darbus po mirties sklido ne tik po visą Rusiją, ir bet ir už jos ribų. 1988 metais ji buvo iškelta į altorių garbę už, kaip sakoma paskelbimo šventąją dokumente, „gyvenimo šventumą, pasireiškusį gilioje meilėje artimui, nuolankume, kantrybėje, romume ir įžvalgume, remiantis daugybe stebuklų, įvykusių palaimintajai užtariant, o taip pat nepaliaujama liaudies pagarba“.
„Niekam gyvenime nedarykite pikto. Priešų ir žmonių nedorybės kamuoja mane ir verčia kentėti“. Tikriausiai sakydama tuos žodžius šventoji Ksenija regėjo priešais save Nukryžiuotajį, Kristų, nuolankiai save atidavusį, kad būtų atpirktos žmogaus nuodėmes.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje palaimintoji Kristaus kvailelė Ksenija Peterburgietė minima vasario 6 dieną ir birželio 6 dieną (sausio 24 d. ir gegužės 24 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal: Bažnyčios mokslinis centras „Stačiatikių enciklopedija“ (ЦНЦ „Православная энциклопедия“; pravenc.ru); Enciklopedija „Drevo“ (Энц. „Древо“, церковно-исторический ресурс; drevo-info.ru)
