Šventoji Sinkletikė (gr. Συγκλητική, rus. Синклитики́я) Aleksandrietė – vienuolė, gyvenusi Egipte IV amžiuje.
Šventosios Sinkletikės tėvai, kilę iš Makedonijos, buvo turtingi ir pamaldūs krikščionys. Nuolatiniam gyvenimui jie pasirinko Aleksandriją, nes sužinojo, kad ten yra daugiau kitų tikinčiųjų. Labai gražių atsiliepimų jie girdėjo ir apie Egipto krikščionių vadovą Aleksandrijos arkivyskupą Atanazą. (Atanazas I Aleksandrietis (†373) – dar vadinamas Atanazu Didžiuoju, Atanasijumi Aleksandriečiu arba Atanasijumi Apaštalu – 20-asis Aleksandrijos patriarchas, žymus teologas, pagrindinis mokymo apie Švenčiausiąją Trejybę gynėjas prieš arijonizmą, Bažnyčios Tėvas).
Su Atanazu Aleksandriečiu Sinkletikės tėvai susipažino, kai tik atvyko ir įsikūrė naujoje vietoje. Pažintis, padėjusi jiems geriau pažinti krikščioniškąsias tiesas, buvo itin naudinga. Vėliau vyskupas Atanazas tapo Sinkletikės dvasiniu vadovu ir jos biografu.
Sinkletikė gimė Egipte apie 270 metus. Nuo pat mažens ėmė ryškėti jos puikios dvasinės savybės, dideli gabumai, dėl kurių išsiskyrė iš klasės draugų. Ne vieną jaunuolį žavėjo ir nepaprastas jos grožis.
Be Sinkletikės šeimoje buvo dar du sūnūs ir duktė. Jaunesnysis Sinkletikės brolis mirė vaikystėje, sesuo buvo akla, vyresnysis brolis buvo pasirinkęs asketinį gyvenimo kelią ir išėjęs į dykumą, tad vienintelė tėvų, norėjusių išsaugoti savo giminę, viltis buvo Sinkletikės santuoka. Nors Sinkletikė sulaukdavo naudingų pasiūlymų tuoktis, ji pasirinko vienuolystės kelią. Atsisakiusi vedybinio gyvenimo, ji visą laiką skirdavo pasninkui ir maldai. Pasninką ji laikė viena didžiausių dorybių ir sakydavo, kad pasninkas – vienintelis maistas ir vaistas kūnui ir sielai. Kai mirė tėvai, Sinkletikė išdalino savo turtą Aleksandrijos vargšams ir našlaičiams, išvyko iš miesto ir drauge su akląja seserimi pradėjo vienuolišką gyvenimą.
Abi merginos apsigyveno nuošalioje vietoje, kur buvo giminių kapavietė, ir įkūrė vienuolyną, kuriame buvo laikomasi griežtų gyvenimo taisyklių. Garsas apie Sinkletikės asketinius darbus greitai pasklido apylinkėse; daugybė pamaldžių moterų ir merginų atvykdavo pas ją, kad galėtų gyventi jos vadovaujamos. Šventoji Sinkletikė tapo vienuolių mokytoja, jų vyresniąja, mokiusia seseris ir žodžiais, ir savo darbais.
Apie Sinkletikę labai gražiai atsiliepė ir šventasis Atanazas Aleksandrietis. Jis nustatė vienuolėms gyvenimo taisykles, apibrėžė merginų gyvenimo būdą. Sinkletikei Atanazas rašė: „Tegul tavo nuolatinis užsiėmimas būna Šventojo Rašto skaitymas. Turėk psalmyną ir mokykis psalmių. Tekanti saulė temato tavo rankose knygą. Trečią valandą dalyvauk bažnyčios susirinkime; šeštą valandą kalbėk maldas su psalmėmis, verksmais ir prašymais, nes šitą valandą Dievo Sūnus buvo pakabintas ant kryžiaus; devintą valandą giesmėmis ir šlovinimais melsk Dievą, nes tą valandą Viešpats, kabodamas ant kryžiaus, atidavė savo dvasią Dievui. Kelkis vidurnaktį ir garbink Viešpatį, savo Dievą, nes šitą valandą mūsų Viešpats prisikėlė iš numirusių ir pašlovino Tėvą. Atsikėlus pirmiausia perskaityk eilutę: „Vidurnaktį pakirdęs dėkoju už tavo teisingąjį mokslą.“ (Ps 118/119, 62). Tada melskis ir skaityk 50/51 psalmę. Ryte perskaityk šią psalmę: „O Dieve, – tik tu mano Dievas, nuoširdžiai tavęs ieškau rytą. Ilgis tavęs mano siela, trokšta tavęs ir mano kūnas, kaip ištroškus dykynė, be vandenio žemė.“ (Ps 62/63). Taip pat: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė, geravaliams žmonėms; šloviname Tave, aukštiname Tave ir t. t.“.
Jei su tavimi yra kitų mergelių, jos taip pat turi giedoti psalmes; melskitės viena po kitos; prieš valgį taip padėkokit Viešpačiui: „Palaimintas Dievas, atleidžiantis ir maitinantis...“. Kai perlaužus duoną padėsi ją ant stalo, sukalbėk visą maldą „Tėve mūsų“. Stodamasi nuo stalo dar kartą perskaityk: „Palaimintas Dievas“ ir tris kartus pakartok: „Viešpats dosnus ir gailestingas, Jis duoda maisto tiems, kurie Jo bijo. Garbė Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai dabar ir visados, ir per amžių amžius“. Jei sėdi prie stalo su mergelėmis, valgyk kartu su jomis viską, kas siūloma. Nes kai nevalgysi, manys, kad smerki“.
Šventosios išmintis stebino kiekvieną pas ją ateinantį, stiprino drauge su ja gyvenančias vienuoles, rodė joms gyvenime kryptį, jie buvo užrašyti būsimiems laikams, kad ir vėliau būtų studijuojami kartu su didžiųjų dvasios vadovų patarimais. Sinkletikė kalbėjo:
„Mes visi žinome, kaip išsigelbėti, tačiau neišsigelbstim dėl aplaidumo. Pirmiausia reikia laikytis šio įsakymo: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu (Mt 22, 37-39)“.
„Neslepiamą lobį lengva pavogti, – taip ir dorybė, kuri viešinama, gali pradingti. Vaškas nuo ugnies išsilydo, taip ir siela nuo pagyrimų silpsta ir praranda dorybės tvirtumą“.
„Gerai yra nerūstauti. Bet jei atsitiks taip, kad įširsi, neleistina tau ir dieną su ta liga pasilikti. Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės! (Ef 4, 26). Kodėl tu nekenti tave įžeidinėjančio žmogaus? Rūstauk, jei gali, dėl jo ligos, bet ne ant ligonio. Pyktis ne pats didžiausias blogis; didžiausias blogis – piktas blogio prisiminimas.“
Sinkletikė mirė sausio 5 dieną, sulaukusi 80 metų, po trejus metus trukusios ligos.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje šventoji minima sausio 18 dieną (5 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal enciklopedinius žinynus
