„Viešpats atsimainė tam, kad parodytų būsimą mūsų prigimties šlovę ir savo antrąjį atėjimą.“
Šventasis Jonas Auksaburnis
Viešpaties Atsimainymas – vienas svarbiausių Evangelijoje aprašytų įvykių, per kurį Viešpats Jėzus Kristus savo mokiniams apreiškė dieviškąją šlovę. Apaštalai išvydo Kristų spindintį amžinąja, nesukurta dieviškąja šviesa.
Atsimainymas taip pat yra vienas iš Švenčiausiosios Trejybės apsireiškimų: Sūnus stovi ant kalno, Tėvas apie Jį liudija balsu iš debesies, o šviesus debesis reiškia Šventosios Dvasios buvimą. Šį įvykį aprašo trys evangelistai: Matas (Mt 17, 1–9), Morkus (Mk 9, 2–8) ir Lukas (Lk 9, 28–36).
Šventasis apaštalas ir evangelistas Lukas pasakoja:
„Jis pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis. Besimeldžiant Jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti. Ir štai pasirodė du vyrai, kurie kalbėjosi su Juo. Tai buvo Mozė ir Elijas. Jie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje. Petrą ir jo draugus apėmė miegas. Išbudę jie pamatė Jo spindesį ir stovinčius šalia Jo du vyrus. Šiems tolstant, Petras kreipėsi į Jėzų: „Mokytojau, gera mums čia būti! Padarykime tris palapines: vieną Tau, kitą Mozei ir trečią Elijui.“ Jis nežinojo, ką kalbąs. Jam tai besakant, užėjo debesis ir uždengė juos. Jiems panyrant į debesį, mokiniai nusigando. O iš debesies aidėjo balsas: „Šitas Mano išrinktasis Sūnus, Jo klausykite!“ Balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas. O jie tylėjo ir tomis dienomis niekam nesakė apie savo regėjimą“ (Lk 9, 28–36).
Kodėl Kristus atsimainė?
Viešpats Jėzus Kristus niekada nesiekė žemiškosios šlovės. Padaręs stebuklą Jis neretai liepdavo apie jį nepasakoti, vengė žmonių ketinimų paskelbti Jį žemiškuoju karaliumi ir nesutiko būti tokiu Mesiju, kokį įsivaizdavo daugelis Jo amžininkų. Kodėl tuomet Jis atskleidė mokiniams savo dieviškąją šlovę? Atsakymą randame Evangelijos pasakojimo aplinkybėse. Prieš Atsimainymą Kristus paklausė mokinių, kuo Jį laiko žmonės, o paskui kreipėsi tiesiai į juos: „O jūs kuo Mane laikote?“ Apaštalas Petras visų vardu išpažino: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“ (Mt 16, 16). Evangelistas Lukas šį pokalbį perteikia taip:
„Kartą, kai Jėzus nuošaliai vienas meldėsi, su Juo buvo ir mokiniai. Jis paklausė juos: „Kuo Mane laiko žmonės?“ Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, treti sako, prisikėlęs vienas iš senųjų pranašų.“ Tada Jis paklausė: „O jūs kuo Mane laikote?“ Petras atsakė: „Dievo Mesiju.“ Jėzus sudraudė juos, įsakydamas niekam to nepasakoti. Jis dar pridūrė, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir trečią dieną prisikeltų“ (Lk 9, 18–22). Po Petro išpažinimo Viešpats pradėjo kalbėti mokiniams apie artėjančią kančią, mirtį ir prisikėlimą. Apaštalams buvo sunku suprasti, kaip Mesijas ir Dievo Sūnus gali būti pažemintas, pasmerktas bei nužudytas. Todėl prieš savo kančią Kristus ant kalno apreiškė mokiniams dieviškąją šlovę tiek, kiek jie pajėgė ją priimti. Atsimainymas turėjo sustiprinti jų tikėjimą ir padėti suprasti, kad artėjanti Viešpaties kančia bus ne Jo bejėgiškumo ar pralaimėjimo ženklas, bet laisvai prisiimta išganomoji auka.
„Kad suprastų, jog Tavo kančia buvo savanoriška“
Viešpaties Atsimainymo kondake giedama:
„Ant kalno atsimainei, ir mokiniai, kiek gebėjo priimti, Tavo šlovę, Kristau Dieve, regėjo, idant kai matys Tave kryžiuojamą suvoktų, jog laisva valia prisiėmei kančią, ir pasauliui paskelbtų, kad išties esi Tėvo švytesỹs.“
Tas, kuris ant Taboro kalno spindėjo dieviškąja šviesa, savo valia nuėjo į Jeruzalę, priėmė kančią ir mirtį ant Kryžiaus. Jis galėjo jos išvengti, tačiau iš meilės žmogui laisvai paaukojo save už pasaulio išganymą. Todėl Atsimainymo šviesa neatskiriama nuo Kryžiaus. Ji padeda suprasti, kad Golgotoje kenčia ne paprastas žmogus, bet įsikūnijęs Dievo Sūnus, savo mirtimi nugalintis mirtį.
Mozė ir Elijas
Šalia Kristaus pasirodę Mozė ir Elijas taip pat turi ypatingą reikšmę. Mozė yra Įstatymo atstovas, o Elijas – vienas didžiausių pranašų. Jų buvimas liudija, kad visas Senasis Testamentas – Įstatymas ir Pranašai – veda į Kristų ir Jame išsipildo. Mozė mirė, o Elijas, kaip pasakoja Šventasis Raštas, buvo gyvas paimtas į dangų. Todėl jie drauge simbolizuoja mirusiuosius ir gyvuosius, kuriems Kristus yra vienintelis Viešpats. Jų pokalbis su Kristumi buvo apie Jo „išėjimą“, turėjusį įvykti Jeruzalėje, – apie artėjančią kančią, mirtį ir prisikėlimą. Taip ant Atsimainymo kalno atsiskleidė ne tik Kristaus dieviškoji garbė, bet ir Jo išganomojo žygdarbio prasmė.
Nesukurtoji Taboro šviesa
Apaštalai išvydo ne paprastą fizinę šviesą ir ne trumpam atsiradusį išorinį spindesį. Kristus nepasikeitė į kažką, kuo anksčiau nebuvo. Atsimainymo metu mokinių akims buvo apreikšta Jo dieviškoji šlovė, kuri visuomet priklausė Jam kaip Dievo Sūnui. Bažnyčia šią šviesą vadina nesukurta, nes ji nėra viena iš sukurtų pasaulio jėgų ar reiškinių. Tai dieviškosios malonės ir paties Dievo buvimo šviesa.
Kristus savo mokiniams apreiškė ją tiek, kiek jie galėjo pakelti. Viešpaties Atsimainymo tropare giedama:
„Atsimainei ant kalno, Kristau Dieve, parodydamas mokiniams savo šlovę, kurią regėjo jie kiek pàjėgė akys. Tenušvinta ir mums, nusidėjėliams, Amžinoji Tavo šviesa, Dievo Gimdytojai užtariant , o Šviesos Davėjau, garbė Tau!“
Žmogaus pašaukimas atsimainyti
Viešpaties Atsimainymas atskleidžia ne tik tai, kas yra Kristus, bet ir tai, kuo Dievo malone pašauktas tapti žmogus. Kristus priėmė tikrą žmogaus prigimtį ir ją pašventino. Jo žmogiškoji prigimtis ant Taboro kalno spindi dieviškąja šlove. Taip mums parodomas žmogaus pašaukimas – būti perkeistam Dievo malonės, gyventi bendrystėje su Dievu ir tapti Jo dieviškojo gyvenimo dalininku. Šis atsimainymas prasideda jau žemiškajame gyvenime. Atgaila, malda, dalyvavimas Šventuosiuose Slėpiniuose, meilė artimui ir kova su nuodėme keičia žmogaus širdį bei visą jo gyvenimą. Šventosios Dvasios malonė apvalo žmogų ir daro jį panašesnį į Kristų.
Visi žmonės prisikels, tačiau Kristaus Karalystės šviesa taps amžinuoju džiaugsmu tiems, kurie pasirinko gyvenimą su Dievu. Todėl Atsimainymo šventė primena ne tik būsimąją šlovę, bet ir mūsų atsakomybę – jau dabar leisti Dievui keisti mūsų širdį.
Atsimainymas yra ir būsimojo Kristaus antrojo atėjimo pirmavaizdis. Tas, kuris ant kalno trumpam apreiškė mokiniams savo šlovę, laikų pabaigoje ateis kaip pasaulio Karalius ir Teisėjas. Tuomet visa kūrinija bus galutinai perkeista, o Dievo Karalystės šviesa niekada neužges.
