Viẽšpaties ir̃ mū́sų Gélbėtojo Jė́zaus Krìstaus Krìkštas, Teofãnija, Diẽvo Apsireiškìmas (gr. Βάπτισμα του Κυρίον Ιησού Χριστού, Θεοφάνεια; lot. Baptisma Domini Salvatoris nostri Iesu Christi, Theophania; bažn. slav. Кр҃ще́нїе гд҇а бг҃а и҆ сп҃са на́шегѡ і҆и҃са хр҇та̀, Богоѧвле́нїе, rus. Крещение Господа Бога и Спаса нашего Иисуса Христа, Богоявление [Теофа́ния, Феофа́ния]) – Kristaus Krikšto Jordane ir Dievo Apsireiškimo šventė (minima sausio 6/19), užbaigianti Kalėdų laikotarpį. Per Kalėdas dangaus šlovė pasireiškia kūdikio silpnumu; Jėzaus apipjaustymas yra jo priklausomybės žmonijai ženklas ir mūsų Krikšto pirmavaizdis; Ap(si)reiškimas – Teofanija/ Epifanija yra Karaliaus ir Mesijo ap(si)reiškimas visoms giminėms ir tautoms. Kitą dieną po Krikšto Kristaus Pirmtako Jono Krikštytojo Susirinkimo šventė.
ŠVENTĖS ĮSTEIGIMAS IR ESMĖ
Viena iš dvylikos pagrindinių Bažnyčios švenčių ir viena seniausių krikščionių kalendoriaus švenčių – Dievo Ap(si)reiškimo šventė – atsirado ne vėliau kaip III amžiuje. Pirmąkart paminėta I-II amžių sandūroje Klemenso Aleksandriečio. Iš pradžių ji buvo skirta Kristaus įsikūnijimui, gimimui ir krikštui (tai atsispindi, pavyzdžiui, šventųjų Grigaliaus Neocezariečio (Neokezariečio), Grigaliaus Teologo pamoksluose ir t. t.); šventės data buvo sausio 6 diena (pagal naująji 19 d.). IV amžiuje, iš pradžių Vakaruose, o amžiaus pabaigoje ir Rytuose, Kristaus gimimo šventė tapo atskira švente; Viešpaties Apsireiškimo šventės turinys tas pats – Viešpaties Krikštas. Graikų kalba šventė vadinama Θεοφάνεια/Θεοφάνια (Teofanija) arba Επιφάνεια (Epifanija); senovės lotynų liturginiuose tekstuose taip pat Illuminatio (lot. apšvietimas, parodymas), Manifestatio (lot. parodymas, išreiškimas, pasirodymas), Declaratio (lot. parodymas, atskleidimas, skelbimas).
Dabar Stačiatikių Bažnyčioje Kristaus Gimimo ir Kristaus Apsireiškimo šventės švenčiamos atskirai, nors šių švenčių pamaldų sudėtis turi daug bendro. Dienos tarp Kalėdų bei Viešpaties Apsireiškimo ir Krikšto laikomos šventomis ir džiaugsmingomis, be pasninko.
Savo liturgija Kristaus Krikšto ir Dievo Apsireiškimo šventė panaši į Kalėdų šventės liturgiją. Vienas ryškiausių šios šventės ypatumų – prie vandens telkinių atliekama vandens šventinimo apeiga, įsitvirtinusi jau X amžiuje Konstantinopolyje. Lietuvoje ši apeiga vyksta ir prie ekečių (vadinamų „jordanu“), kur taip pat statomi kryžiai.
Pagrindinis ir pirminis šventės įsteigimo tikslas – paminėti ir pašlovinti Dievo Sūnaus pasirodymo kūne įvykį. Bet buvo ir kitų šios šventės įsteigimo priežasčių ir tikslų. Šiek tiek anksčiau nei Stačiatikių Bažnyčia Krikšto šventę įvedė gnostikai eretikai (ebionitai, doketai, Bazilido Siro (I a.) pasekėjai), didžiausią dėmesį skyrę Gelbėtojo gyvenime jo Krikštui. Antai ebionitai mokė, kad Jėzus buvo Juozapo ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos sūnus ir kad Krikšto metu į Kristų įsikūnijo Šventoji Dvasia; doketistai neigė Kristaus kūnišką egzistavimą ir pripažino Jame žmogišką prigimtį tik kaip fantomą; galiausiai „bazilidininkai“ neigė Įsikūnijimą ir mokė, kad iki Krikšto Jėzus „buvo paprastas žmogus, prieinamas nuodėmei“ (Klemensas Aleksandrietis). Tačiau niekas taip neviliojo krikščionių į ereziją, ypač į gnosticizmą, kaip gnostikų pamaldos, kupinos harmoningų ir gražių giesmių. Gnostikų šventei reikėjo priešpastatyti savo, panašią šventę.
Taigi todėl Stačiatikių Bažnyčia įsteigė iškilmingą Viešpaties Krikšto šventę ir pavadino ją Dievo Apsireiškimo švente, taip norėdama pasakyti, kad šią dieną Kristus ne pirmą kartą tapo Dievu, bet tik apsireiškė kaip Dievas, pasirodė kaip Trejybės Vienas Asmuo, Dievo Sūnus kūne. Siekdama paneigti klaidingą gnostikų sanprotavimą apie Kristaus Krikštą, Bažnyčia prie Krikšto minėjimo ėmė jungti Kristaus Gimimo minėjimą. Tad IV amžiuje visi Rytų krikščionys Krikštą ir Kristaus Gimimą šventė tą pačią dieną, būtent sausio 6-ą, šventę vadindami vienu bendru Apsireiškimo vardu. Pirminė priežastis švęsti Kristaus Gimimą sausio 6 dieną (kaip ir Krikštą) buvo ne noras pasakyti, kad būtent tą dieną gimė Jėzus, nes data nebuvo tiksliai žinoma, bet paslaptingo santykio tarp pirmojo ir antrojo Adomo, tarp nuodėmės bei mirties kaltininko ir gyvenimo bei išgelbėjimo Valdovo, supratimas. Antrasis Adomas – Kristus, kaip mąstė senovės Bažnyčią, gimė ir mirė tą pačią dieną, kurią buvo sukurtas ir mirė pirmasis Adomas, – šeštąją dieną, kuri sutampa su pirmojo metų mėnesio sausio 6 diena.
Pirmą kartą Kristaus Gimimo šventė atskirta nuo Krikšto buvo Romos Bažnyčioje IV amžiaus pirmoje pusėje (Romos popiežiaus Julijaus laikais). Šventės perkėlimas į 25 dieną ir iškilmingos pamaldos turėjo tikslą atsverti pagoniškus prietarus ir taip pastūmėti žmones pažinti tikrąjį Dievą. Žinoma, kad gruodžio 25-ąją romėnai šventė pagonišką žiemos saulėgrįžos šventę – nenugalimos saulės, kurios negalėjo įveikti žiema – gimimo (pasirodymo) dieną. Ši atsinaujinančio „saulės dievo“ šventė buvo nežabotų liaudies linksmybių, vergų ir vaikų pramogų diena. Tad ši diena savaime kaip niekada tiko Jėzaus Kristaus, kuris Naujajame Testamente vadinamas Tiesos (Teisybės) Saule, pasaulio Šviesa, žmonių Gelbėtoju ir mirties nugalėtoju, gimimo įvykiui paminėti.
Rytų Bažnyčioje Kristaus Gimimo šventė gruodžio 25 dieną buvo įvesta vėliau nei Vakarų Bažnyčioje, tiksliau, IV amžiaus antrojoje pusėje. Pirmą kartą atskiras Kristaus Gimimo ir Viešpaties Krikšto švenčių šventimas buvo įvestas Konstantinopolio Bažnyčioje apie 377 metus imperatoriaus Arkadijaus įsakymu, pagal romėnų Bažnyčios tvarką ir tik dėl šventojo Jono Auksaburnio pastangų ir iškalbos.
KRISTAUS KRIKŠTAS IR APSIREIŠKIMAS
Kokią prasmę turi Kristaus parodymas žmonėms, įvykęs prie Jordano? Ar gali jis būti toks svarbus, kad Dievui reikėjo šiam tikslui paruošti bei apreikšti net ypatingą žmogų – Pirmtaką? Šį klausimą gvildeno ir apmąstė Bažnyčios Tėvai ir apologetai, filosofai ir teologai, dailininkai ir rašytojai. Mėgindant rasti atsakymą, šiame skirsnyje bus remiamasi Evangelija ir mūsų laikų autoriais – filosofu, teologu protojerėjumi Sergijum Bulgakovu (1871-1944) bei filosofu ir poetu Antanu Maceina (1908-1987).
Kaip rašoma evangelijose, trisdešimtmetis Jėzus (Lk 3, 23) atėjo pas Joną Krikštytoją, buvusį prie Jordano upės Betanijoje (Jn 1, 28), kad būtų pakrikštytas. Jonas, skelbęs apie netrukus ateisiantį Mesiją, nustebo pamatęs Jėzų ir tarė „Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!“. Jėzus atsakė, kad „taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui“, ir priėmė iš Jono krikštą. Per krikštą „atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu kaip balandis nusileido ant Jo, ir iš dangaus pasigirdo balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ (Mt 3, 13-17; Mk 1, 9–11; Lk 3, 21–22).
Taigi, dalyvaujant Jonui, buvo viešai paliudyta Jėzaus Kristaus misija. Krikštas – pirmasis jo viešosios tarnystės įvykis.
Kristaus gyvenimo pasaulyje laikotarpis iki tos dienos, t. y. trys dešimtys metų (plg. Lk 3, 23), dažnai yra vadinamas „paslėptuoju gyvenimu“. Išties apie tą Jo gyvenimo atkarpą nedaug žinome. Tik tai, kad sulaukęs dvylikos metų keliavo su tėvais, kaip ir visi kiti, į Jeruzalę (plg. Lk 2, 41-42); kad vienos tokios kelionės metu pasilikęs šventykloje sėdosi prie mokytojų, klausėsi jų ir juos klausinėjo (plg. Lk 2, 46). Kad būdamas namuose atlikinėjo kasdienos pareigas, buvo klusnus ir meilus, augo „išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Lk 2, 51). Turbūt nedaug kuo iš kitų išsiskyrė. Taigi gyveno pasaulyje nepažintas – Jis buvo dar neįėjęs į žmoniją istorijos prasme: Jis neveikė viešumoje, todėl nebuvo pažįstamas kaip Mesijas, Gelbėtojas.
Niekas netikėjo, kad „gali būti kas gero iš Nazareto“ (Jn 1, 46). Kristaus žmogiškumas, buvo taip pridengęs Jo dieviškumą, jog pasaulio Mesijas buvo „rastas kaip žmogus" (Fil 2, 7), nepastebint jame nieko, kas turėtų ypatingesnę reikšmę bei prasmę. Kokiu tačiau būdu Kristus galėjo įeiti į visuomeninę viešumą, vadinasi, į istoriją tikrąja šio žodžio prasme? Evangelijos labai aiškiai rodo tą kelią, kuriuo Kristus iš savo gyvenimo kaip Juozapo sūnus (plg. Lk 3, 23) perėjo į gyvenimą kaip Mokytojas, Rabi (plg. Jn 1, 38). Ir tas kelias eina per Joną Krikštytoją.
Viešpaties balsas pašaukė Joną iš dykumos ir nuvedė prie Jordano. Jo skelbimas buvo aiškus ir griežtas: „Dangaus Karalystė arti“ (Mt 3, 2); „kirvis jau pridėtas prie medžių šaknies“ (Mt 3, 10). Minių minios plūdo prie Jordano pas Joną. Atėjo ir Jėzus. Atėjo kaip vienas iš daugelio atgailaujančiųjų, čia niekas Jo nepažino, net ir jo giminaitis Jonas. Ne vieną nustebino keisti pranašo žodžiai, ištarti Galilėjiečiui, priėjusiam prie vandens: „Tai aš turėčiau būti Tavo pakrikštytas“. Prisimindamas šį pirmąjį susitikimą, vėliau Jonas liudijo: „Aš jo nepažinau, bet tas, kurs siuntė mane krikštyti vandeniu, man tarė: „Ant kurio pamatysi nužengiančią Dvasią ir ant jo pasiliekančią, tai tas, kuris krikštys šventąja Dvasia“ (Jn 1, 33).
Jonas matė ant Jėzaus „nužengiančią kaip balandį“ Dvasią (Mk 1, 10), ir iš to pažino, kad Jėzus yra „Dievo Sūnus“ (Jn 1, 34). Tada jis išskyrė Jėzų iš minios, pažino, kas Jis yra, ir tuoj pat Jį minioms parodė: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę! Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau: po manęs ateis vyras, pirmiau už mane buvęs, nes jis pirmesnis už mane“ (Jn 1, 29-30). Tai Tas, kuris dabar statys Dievo Karalystę žemėje.
Tai ir buvo Jono pasiuntinybės įvykdymas: parodyti Kristų pasauliui, parodyti tą, kuris jau gyveno tarp žmonių, kurio tačiau šie nepažino (plg. Jn 1, 26). Toks Mesijas yra pavaizduotas pranašų. Vietoje deginamųjų gyvulių aukų ateina pats Dievo Sūnus kaip auka, kaip mūsų išpirkimas iš nuodėmės vergijos. Jono uždavinys buvo nutraukti šią nežinojimo skraistę ir pasakyti žmonėms, kur ir kas yra Išganytojas, kurio jie buvo laukę tūkstančius metų. (A. M.)
Savo žodžiais „štai Dievo Avinėlis“ Jonas tai ir padarė.
Ir tik po šio pristatymo Izraeliui Jono žodžiais „štai Dievo Avinėlis" Jėzus pradėjo mokyti ir daryti stebuklus, vadinasi, veikti istorijoje. Todėl šis Jono pristatymas ir buvo ne kas kita, kaip Kristaus įvedimas į žmoniją istorijos prasme. Būdamas Dievo siųstasis ir veikdamas Jo vardu, Jonas atstovavo Pajordanėje ne sau pačiam, bet visai išganymo istorijai, kiek ji buvo susitelkusi žydų tautoje. Todėl jo nurodymas į Kristų kaip į Dievo Avinėlį ir buvo Kristaus įvedimas į aną jo klojimą, apie kurį Jonas buvo kiek ankstėliau minioms kalbėjęs. Kaip Marija, tardama „štai aš, Viešpaties tarnaitė“ (Lk 1, 38), atvėrė Logui kelią į žmogiškąją prigimtį, taip Jonas, tardamas „štai Dievo Avinėlis", atvėrė Kristui kelią į žmogiškąją istoriją. Šią akimirką Jėzus nustojo buvęs tik Juozapo sūnus iš Nazareto, vadinasi, tik privati asmenybė ir virto Rabi — Mokytoju, vadinasi, vieša istorine asmenybe. (A. M.)
Šitas Apsireiškimas grąžina mus vėl į Betliejaus olą. Ten Mesijas pradėjo savo fizinį gyvenimą, o čia – savo viešąjį gyvenimą. Ten apie Jį buvo pranešta piemenims, o čia atgailaujantiems nusidėjėliams, o pats ženklas duotas nekaltam Pirmtakui. Kaip Betliejuje, taip ir čia, ant Jordano kranto, tasai pranešimas padarė labai ribotą įspūdį tiek laiko atžvilgiu, tiek ir dėl žmonių, kurie girdėjo, skaičiaus. Po keleto mėnesių du Jono mokiniai paties mokytojo buvo pasiųsti paklausti Jėzų, ar jis yra laukiamasis Mesijas.
Vadinasi, ne kas kita, o tiktai Jonas buvo Kristaus kelias į istorinę viešumą. Per Mariją Dievas tapo žmogumi, per Joną Dievas tapo istoriniu žmogumi. Jono pristatymas užbaigė Logos įsikūnijimą, paversdamas jį vieša visuomenine funkcija arba veikla pasaulio istorijoje.
Tuo būdu Jonas pastatė Izraelį, o su juo ir visą žmoniją prieš lemtingą apsisprendimą, nuo kurio priklausė visos tautos, o dabar ir kiekvieno žmogaus likimas: ar Izraelis pripažins Jėzų iš Nazareto Mesiju, ar ne. Šis apsisprendimas buvo taip lygiai būtinas kaip ir Marijos atžvilgiu, nes Dievo priėmimas tiek į prigimtį, tiek į istoriją turėjo būti laisvas žmogaus veiksmas. Parodydamas Kristų kaip Dievo Avinėlį, Jonas sudarė Izraeliui sąlygas savo apsisprendimą pareikšti. Pastatytas tautos akivaizdoje, Kristus tapo istorine asmenybe, ir kiekvienas izraelitas turėjo dabar Kristaus atžvilgiu apsispręsti: priimti Jį ar atmesti. Po Jono niekas negali Kristaus nepastebėti, niekas negali abejingai praeiti pro Jo asmenybę bei mokslą, nes Kristus dabar yra takoskyra išganymo istorijoje.
Sergijus Bulgakovas laiko Jono žygį tokiu svarbiu, jog net teigia, esą ,,be Jono Kristus būtų negalėjęs pasirodyti“,tai „būtina sąlyga“ Logoso įsikūnijimui istorinės veiklos prasme. Kristaus pristatymas žmonijai, jo įvedimas į žmogiškąją istoriją užbaigia Kristaus įvedimą į žmogiškąją prigimtį ir tuo būdu Logos įsikūnijimą padaro pilnutinį. Po Jono žodžių Kristus stovi priešais pasaulį kaip laisvo žmogaus apsisprendimo, o tuo pačiu jo likimo, ženklas.
Kas tad yra šis Dievo Avinėlis? Kas yra Tasai, kuris ir šiandien komuniją dalinančio kunigo rankomis yra mums parodomas ir pristatomas šv. Jono Krikštytojo žodžiais? Kas yra Tasai, prieš kurį lenkiamės kartodami maldaujančius romėnų šimtininko žodžius, prieš kurį tačiau kyla žemės karaliai ir sąmokslą ruošia kunigaikščiai (plg. Ps 2, 2)? — Rytų Bažnyčia, kurios kristologinį pergyvenimą čia kaip tik ir norime išskleisti, svarsto Dievo Avinėlį trimis atžvilgiais: kaip Perkeistąjį Taboro kalne, kaip Nusižeminusįjį visoje savo būtyje ir kaip Viešpataujantįjį tiek atskirame žmoguje, tiek istorijoje, tiek danguje. Nusižeminusis Kristus stovi šių trijų atžvilgių viduryje ir juos pagrindžia bei neša. Juk ir Jonas pristatė Jėzų Izraeliui ne kaip Šviesą iš Šviesos, ne kaip visatos Karalių, sėdintį amžinajame soste, bet kaip aukos Avinėlį, apsunkintą pasaulio nuodėmėmis, šitas tad aukos Avinėlis ir yra patraukliausias mūsų meilės objektas. Į šitą aukos Avinėlį ir sudūžta bet koks žemės karalių sąmokslas (plg. Ps 2, 1), nes maištauti galima tik prieš didžiūnus, bet ne prieš Nusižeminusįjį ir save Sunaikinusįjį iš meilės patiems maištaujantiesiems! Dievo Avinėlis yra pati kristologinio Bažnyčios pergyvenimo bei mąstymo esmė. Iš jo plaukia visa kita, nes aukos spinduliai lydi Kristų tiek į Taborą, tiek į Golgotą, tiek į sostą Tėvo dešinėje. (A. M.)
Taigi taip, dalyvaujant Jonui, buvo viešai paskelbta ir paliudyta apie Jėzaus Kristaus misiją. Tuomet įvykęs Krikštas laikomas pirmuoju Kristaus viešosios tarnystės įvykiu. Remiantis evangelijų pasakojimu, po krikšto Jėzus Kristus, Dvasios vedamas, pasitrauks į dykumą, kad atsiskyręs, pasninkaudamas ir melsdamasis, pasiruoštų vykdyti tai, dėl ko atėjo į žemę. Ten keturiasdešimt dienų Jėzus bus šėtono gundomas nusidėti (Lk 4, 2), grumsis su juo, po to pasirodys žmonėms ir ims skelbti: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė!“ (Mt 4, 17).
DĖL JĖZAUS KRIKŠTO VIETOS
Tiksli Jėzaus krikšto vieta nežinoma. Daugumoje ankstyvųjų graikiškų Naujojo Testamento rankraščių Jėzaus krikšto vieta vadinama Užjordanės Betanija (gr.Βηθανία πέραν τοῦ ᾿Ιορδάνου). Manoma, kad Betabaros („brastos, perėjimo vietos“) vardą pirmasis pasiūlė Origenas, tačiau jis ją lokalizavo vakariniame Jordano krante. Slaviškoje Biblijoje krikšto vieta vadinama „Vifarava“ kitoje Jordano pusėje (slav. Виѳавáрѣ бы́ша объ о́нъ по́лъ Иорда́на), rusiškame sinodiniame vertime – „Vifarava prie Jordano“ (rus. Вифаварой при Иордане; Jn. 1, 28), Naujojoje Karaliaus Jokūbo Biblijoje (NKJV) – Betabara anapus Jordano, graikų Biblijoje ir Naujojoje Vulgatoje – Betanija kitapus Jordano.
Tačiau VI amžiaus Madabos žemėlapyje Krikšto vieta pavaizduota priešais Jerichą vakariniame upės krante, t. y. ne už Jordano, žvelgiant iš vakarinio kranto. Daroma prielaida, kad Madabos žemėlapio autorius, gyvenęs rytiniame Jordano krante, frazę anapus Jordano suprato kaip vietą, esančią kitame krante jo atžvilgiu, nors Evangelijos autorius, žinoma, prieveiksmį „už“ suprato kaip esančią rytiniame krante. Piligrimas Teodosijus [Germanas] (V-VI a.) pranešė, kad Jėzaus Kristaus krikšto vietoje stovėjo marmurinė kolona, ant kurios buvo pastatytas geležinis kryžius.
Iki VI-VII amžių tradicinė Jėzaus Kristaus krikšto vieta buvo rytiniame Jordano krante, netoli Jericho, tačiau po arabų užkariavimo Palestinoje (640 m.) Krikšto vieta buvo laikoma taip pat netoli Jericho, bet vakariniame krante, nes rytinis krantas buvo neprieinamas. Ilgainiui Krikšto vieta buvo pamiršta – dėl ten esančių bažnyčių sunaikinimo ar dėl to, kad Jordano upė pakeitė savo ne tik tėkmę, bet ir vagą, todėl Krikšto vieta atsidūrė sausumoje.
Yra duomenų, kad XV amžiaus pabaigoje buvo manoma, jog Krikšto vieta buvo Bėt-Abara (Bet-Abara, taip pat Betvara (Jud 7, 24), dabartinio Allenbio tilto aplinkoje, tačiau nuo XVI a. manoma, kad netoli Šventojo Jono vienuolyno, apie 10 km į rytus nuo Jericho. Lieka neaišku, iš kurio kranto Jėzus įėjo į upę. Vakariniame krante ta vieta vadinama Qasr el-Yahud (kontroliuojama Izraelio), o rytiniame krante, priešingoje pusėje, – El Mahtas (Vadi el-Hararar) Jordanijoje. Kasinėjimų metu Vadi al-Hararare aptikta didelė marmurinė plokštė, matyt, piligrimo Teodosijaus minėtos kolonos pagrindas.
APIE KRIŠTO ŠVENTĖS VANDENĮ
Šventajame Rašte Jordanas minimas daugybę kartų. Jordanas – natūrali siena tarp genčių ir patogus šaltinis karšto klimato zonoje (jūrą nuo Jordano krantų skiria kalvos). Tačiau visa, kas gyva Jordane, yra pasmerkta mirčiai. Jordano vanduo įteka į Negyvąją jūrą – itin druskingą vandens telkinį, susiformavusį, pasak Biblijos, sunaikintųjų Sodomos ir Gomoros vietoje.
Jėzus į Jordaną nusileidžia kartu su nusidėjėliais, bet kai išlipa, Dievas apreiškia jį esant Jo mylimąjį Sūnų. Jonas gali pasakyti, kad jis yra tas, kuris „naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29). Iš tiesų, Jėzaus krikštas nėra vien tik Jo dievystės apreiškimas, jis mums atskleidžia „naują Krikštą“. Jėzus nužengia į vandenį, kad jį pašventintų. Kai Jėzus išlipa iš Jordano, „jis tam tikru būdu, pakeldamas su savimi, parneša paskendusį pasaulį“ (Grigalius Nazianzietis).
Stačiatikių giesmėse primenanama, kad Jėzui krikštijantis, Jordano vaga apsisuko. Tikima, kad po Jėzaus Krikšto judėjimas iš gyvybės į mirtį pasikeitė judėjimu iš mirties į gyvybę. Savo krikštu Jėzus pašventina visus vandenis.
Ankstyvas paminėjimas apie ypatingą pagarbą vandeniui, pasemtam Viešpaties Krikšto dieną, ir jo stebuklingas savybes (visų pirma savybę ilgai negesti) randamas viename iš šventojo Jono Auksaburnio Antiochijos pamokslų (387 m.): „Per šią šventę visi, pasisėmę vandens, parsineša jį namo ir saugo“, nes pašventintas vanduo ilgai nesugenda, išlieka nepakitęs „ištisus metus, o neretai ir dvejus, ir trejus metus“.
To paties laikotarpio yra ir Epifanijaus iš Kipro pranešimas, kuriame jis gretina Krikšto šventės metu vykstantį vandens savybių pasikeitimą su vandens pavertimu vynu Galilėjos Kanoje (kuris taip pat prisimenamas kaip dieviškasis apsireiškimas).
Pagal: Stačiatikių enciklopedija; Skabalanovičius, Tipikonas, Leid. 1; Skabalanovičius, Kristaus Gimimas, Kijevas, 1916 m. (Krikščioniškos šventės; kn. 4); Enciklopedinis Brokhauzo ir Jefrono žodynas, 1890–1907 m.; Sergejus Bulgakovas, (Raštų rinkinys 7 tomuose); Antanas Maceina, Dievo Avinėlis, Putnam 1966.
