Žmogus nėra vien tik dvasinė būtybė, jis nėra angelas. Mes turime ne tik sielą, bet ir kūną, materiją; ši materialioji mūsų prigimties dalis nėra atsitiktinė, jos negalima paneigti. Dievas sukūrė žmogų, davė jam sielą ir kūną, t. y. žmogus yra ir kūniška, ir dvasinė būtybė, būtent šis kūno, sielos ir dvasios susijungimo fenomenas Šventajame Rašte vadinamas žmogumi. Vyro ir žmonos intymūs santykiai yra žmogiškosios prigimties egzistencijos dalis, jie atitinka Dievo sumanymą apie žmogaus gyvenimą.
Būtent todėl tokie santykiai negali būti atsitiktiniai, negalime jais patenkinti savo savanaudiškumo ir aistrų. Juos visada turi lydėti visiškas atsidavimas ir ištikimybė antrajai pusei, tik tada pora taps dvasinės ramybės ir džiaugsmo šaltiniu.
Nei vyras, nei moteris negali būti išnaudojami tiesiog kaip partneriai malonumui patirti, net jeigu jie patys tam pritaria... Jėzus Kristus, sakydamas „kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi” (Mt 5.28), draudžia net pagalvoti apie kitą žmogų kaip apie geismo objektą. Niekas nėra nešvarus savaime, bet viską galime paversti nešvariu netinkamai tai panaudodami. Taip gali atsitikti ir, deja, atsitinka ir meilei – nuostabiausiai Dievo dovanai žmogui. Vietoje šventos santuokinės meilės, kuri natūraliai apima ir kūniškus santykius, gali atsirasti nuodėminga aistra, noras užvaldyti kitą. Tokie jausmai nieko bendro neturi su tikrąja meile.
Labai svarbu suprasti, kad santuoka – tai ilgas ir nelengvas dvasinis kelias, kuriam tikrai galime rasti vietos skaistybei ir susilaikymui. Ten, kur intymus gyvenimas užima pernelyg svarbią vietą, šeimai gresia dvasinio komponento praradimas, kūno įsigalėjimas. Tokia šeima nepasieks savo aukščiausio tikslo... Kai šeimoje prarandamas dvasinis ryšys, ji tampa vien tik lytiniu sugyvenimu, kartais virsdama tik legalia forma prisidengusiu gašlumu.
