Žmogus – svarbiausias regimojo pasaulio kūrinys, sukurtas šeštąją kūrybos Dieną po to, kai buvo sukurta visa kita.
Nepaisant jo tobulumo, palyginti su kitais regimojo pasaulio kūriniais, nepaisant to, kad aplinka, kurioje žmogus gyvena, suteikia jam viską ko reikia jo prigimtiniams poreikiams, tik Dieve jis gali rasti tikrąją harmoniją ir begalinį būties džiaugsmą.
Žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą (Pr 1, 26-27). Tai reiškia, kad dėl savo prigimties jis atspindi savyje Dieviškąjį tobulumą: turi protą, laisvą valią, gebėjimą kurti, gebėjimą mylėti, dorovės jausmą ir t. t. Tačiau kitame semantiniame kontekste sąvokos „paveikslas“ ir „panašumas“ turi skirtingą reikšmę. Paveikslas – tai duotybė, minėtosios savybės, būdingos žmogui iš prigimties, o panašumas – tai ta dieviškumo būsena, kurios jis pašauktas siekti – dorovinio tobulumo, kilnumo, tyrumo būsenos. Kadangi dieviškasis tobulumas yra begalinis, tai ir panašėti į Dievą galima be pabaigos.
Dievas suteikė žmogui ypatingą paskirtį: pažinti Dievą, tapti panašiam į Jį, t. y. tapti geresniu bei doresniu ir paveldėti amžinąjį gyvenimą, tačiau eiti šiuo keliu ar ne, priklauso nuo paties žmogaus valios (Mt 16, 24).
Dievas apdovanojo žmogų nemirtinga siela. Kūnui mirus, siela toliau egzistuoja, mąsto, trokšta, realizuoja save ir t. t.
Žmogus gali nusidėti arba nenusidėti. Laisvai rinkdamasis tarp gėrio ir blogio, jis su Dievo pagalba gali tapti doras ir šventas.
Po nuopuolio į nuodėmę Dievo atvaizdas žmoguje išliko, bet jis buvo užtemdytas, išblukęs.
Nepaisant to, kad nuodėmės nuopuolis buvo ir angelų pasaulyje, Dievo Sūnus prisiėmė ne angelišką, bet žmogišką prigimtį, po kurios įvykdė žmonių Atpirkimą.
Tikroji žmogaus gyvenimo prasmė yra pažinti Dievą, tapti panašiu į Jį, būti bendrystėje su Juo: kad žmogus taptų Dievu, Dievas tapo Žmogumi. Žemiškojo gyvenimo prasmė – pasiekti amžinąjį palaimingą gyvenimą vienybėje su Dievu ir (kitais) Jo Karalystės - Šlovės Karalystės - nariais.
Žmogus neturėjo ir neturi jokių ankstesnių gyvenimų, nebuvo nei žuvis, nei paukštis, nei gyvūnas, nei augalas, nei akmuo, nei kitas žmogus: žmogus gyvena tik vieną kartą, o po mirties jis stos į Dievo teismą (Žyd 9, 27).
Čarlzas Darvinas žmogaus kilmės temą nagrinėjo atsargiai. Doktriną apie žmogaus kilmę iš beždžionių sukūrė jo idėjų šalininkai.
Jei, pagal evoliucijos teoriją, žmogus išsivystė iš beždžionės, kodėl evoliucija aplenkė šiandien laisvėje gyvenančias beždžiones ir jos netapo žmonėmis?
Jei žmogus yra evoliucijos rezultatas, kodėl jis toliau neevoliucionuoja, kodėl jis sustojo savo evoliucinėje raidoje (t. y. „neperšoka“ iš vienos rūšies į kitą)?
***
Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą (Pr 1, 26). Paveikslas tai yra tai, ką Kūrėjas nuo pradžių įdėjo į žmogų, o panašumas – tai, kas turi būti pasiekta gyvenant dorybingą gyvenimą: „posakis „pagal paveikslą“ reiškia protingą ir apdovanotą laisva valia, o posakis „pagal panašumą“ reiškia panašumą per dorybę, kiek tai įmanoma“ (šv. Jonas Damaskietis). Žmogus turi realizuoti visus savo gebėjimus kūryboje, dorybėje, meilėje, kad per tai būtų panašus į Dievą, nes „dorybingo gyvenimo tikslas – lygiuotis į Dievą“, kaip sako šventasis Grigalius Nisietis.
Krikščioniškas mokymas apie žmogų iš vienos pusės patvirtina žmogaus nuodėmingumą, jo prigimties nuopuolį dėl protėvių sąmoningai pasirinkto blogio, iš kitos pusės – patvirtina žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą ir pašaukto tapti panašiu į Jį, kilnumą. Nuolatinis savo asmeninių nuodėmių stebėjimas (budrumas), prisimenant, kad žmogus yra „žemiškųjų aistrų vergas“, saugo religingą asmenį nuo tuštybės ir puikybės, t. y. dvasinio aklumo. Žmogui neprarasti savo kilnumo taip pat padeda ir kitas veiksnys: Kūrėjas padarė žmogų visatos šeimininku ir pajungė jam visą kūriniją. Dėl žmogaus ir jo išganymo Dievas, regimojo ir neregimojo pasaulio Kūrėjas, įsikūnijo žemiškame, materialiame kūne, mirė ir prisikėlė, taip padarydamas žmogų gebantį tapti panašiu į Dievą.
***
Kas toji būtybė, kuri atėjo į gyvenimą šitaip pagerbta? Tai žmogus, didi ir įstabi gyva būtybė, Dievo akyse vertingesnė už visą kūriniją: tai jam duoti dangus ir žemė, ir jūros, ir kita visata. Tai žmogus, kurio išganymas Dievui toks svarbus, kad Jis nepagailėjo jam net savo vienatinio Sūnaus. Juk Dievas be paliovos daro viską, kad tik žmogų pakeltų ligi savęs ir pasodintų savo dešinėje.
Jonas Auksaburnis, „Pokalbiai apie Pradžios knygą“.