Evangelija pagal Matą
(Mt 22, 35-46)
35 Vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas jį, paklausė: 36 „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“ 37 Jėzus jam atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. 38 Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. 39 Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. 40 Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“. 41 Kol fariziejai tebebuvo susirinkę, Jėzus juos paklausė: 42 „Ką jūs manote apie Mesiją? Kieno jis sūnus?“ Jie atsakė: „Dovydo“. 43 Jis tarė jiems: „O kodėl gi Dovydas, Dvasios įkvėptas, vadina jį Viešpačiu, sakydamas: 44 Viešpats tarė mano Viešpačiui: Sėskis mano dešinėje, aš patiesiu tavo priešus tarsi pakojį po tavo kojų. 45 Jei tad Dovydas vadina jį Viešpačiu, kaipgi tada jis gali būti jo sūnus?!“ 46 Ir nė vienas negalėjo jam atsakyti nė žodžio, nei kas nors drįso nuo tos dienos jį klausinėti.
Evangelija pagal Luką
(Lk 10, 38-42, 11, 27-28)
38 Jiems keliaujant toliau, Jėzus užsuko į vieną kaimą. Ten viena moteris, vardu Morta, pakvietė jį paviešėti. 39 Ji turėjo seserį, vardu Mariją. Ši, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi jo žodžių. 40 Morta buvo susirūpinusi visokiu patarnavimu. Ji stabtelėjo ir pasiskundė: „Viešpatie, tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Sakyk, kad ji man padėtų.“ 41 Tačiau Viešpats atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, 42 o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta.“ 11. 27 Jam bekalbant, viena moteris iš minios garsiai sušuko: „Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai!“ 28 O jis atsiliepė: „Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi.“
Apaštalo Pauliaus laiškas Korintiečiams
(2 Kor 4, 6-15)
6 Pats Dievas, kuris yra taręs: Iš tamsos tenušvinta šviesa!, sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide. 7 Deja, šitą lobį mes nešiojamės moliniuose induose, kad būtų aišku, jog ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo. 8 Mes visaip slegiami, bet nesugniuždyti; mes svyruojame, bet neprarandame vilties. 9 Mes persekiojami, bet neapleisti; mes parblokšti, bet nežuvę. 10 Mes visuomet nešiojame savo kūne Jėzaus merdėjimą, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne. 11 Mums, gyviesiems, dėl Jėzaus nuolat gresia mirtis, kad Jėzaus gyvybė pasirodytų mūsų mirtingame kūne. 12 Šitaip mumyse veikia mirtis, o jumyse gyvybė. 13 Mes turime tą pačią tikėjimo dvasią, apie kurią parašyta: Aš įtikėjau, todėl prakalbėjau. Taigi mes tikime ir todėl kalbame, 14 žinodami, kad tasai, kuris prikėlė Viešpatį Jėzų, taip pat ir mus prikels su Jėzumi ir pastatys kartu su jumis. 15 O visa tai – dėl jūsų, kad malonė apimtų daugelį ir pagausintų dėkojimą Dievo garbei.
Apaštalo Pauliaus laiškas Hebrajams
(Hbr 9, 1-7)
1 [Broliai!] Pirmoji Sandora irgi turėjo apeiginių nuostatų bei žemišką šventyklą. 2 Buvo pastatyta padangtė; priešakinė dalis, kur buvo žvakidė, stalas ir padėtinės duonos kepalai, vadinosi šventoji. 3 Už antrosios uždangos buvo padangtės dalis, vadinama šventų švenčiausioji. 4 Ten stovėjo auksinis smilkymo aukuras ir iš visų šonų auksu apmušta Sandoros Skrynia, kurioje buvo aukso ąsotis su mana, išsprogusi Aarono lazda ir Sandoros plokštės. 5 Viršum jos buvo šlovės kerubai, kurie gaubė permaldavimo dangtį. Apie tai dabar nėra reikalo smulkiau kalbėti. 6 Esant tokiai sąrangai, į priekinę dalį visuomet eina kunigai atlikti apeigų, 7 o į antrąją tik kartą per metus vienas vyriausiasis kunigas, ir tai ne be kraujo, kurį atnašauja už save ir už tautos paklydimus.