Izaijo Knyga
(Iz 1, 1-20)
1 Regėjimas, kurį patyrė Amoco sūnus Izaijas, apie Judą ir Jeruzalę Judo karalių Uzijo, Jotamo, Ahazo ir Ezekijo dienomis. 2 Klausykitės, dangūs! Išgirsk, žeme! Tai VIEŠPATS kalba: „Užauginau, išauklėjau vaikus, o jie sukilo prieš mane! 3 Jautis pažįsta savo savininką, ir asilas savo šeimininko ėdžias; tik Izraelis nežino, mano tauta nesupranta.“ 4 Ak nuodėminga tauta, žmonės, apsikrovę nedorybėmis, piktadarių palikuonys, ištvirkę vaikai! Jie paliko VIEŠPATĮ, atmetė Izraelio Šventąjį, atsuko jam nugarą. 5 Kodėl vis dar norite būti mušami, kodėl nesiliaujate erzinti? Visa galva pasiligojusi, visa širdis alpstanti. 6 Nuo kojų padų iki viršugalvio neturite jūs sveikos vietos. Mėlynės, randai ir pūliuojančios žaizdos, nevalytos, netvarstytos, aliejumi nepateptos. 7 Jūsų šalis tyrai, jūsų miestai sunaikinti ugnies; svetimieji jums regint ryja jūsų žemės derlių; ji tyrai, lyg sunaikintoji Sodoma. 8 Siono duktė dabar lyg trobelė vynuogyne, lyg pašiūrė moliūgų sklype, lyg priešų apgultas miestas. 9 Jeigu Galybių VIEŠPATS nebūtų palikęs mums skurdaus likučio, mes būtume tarsi Sodoma, būtume panašūs į Gomorą. 10 Klausykitės VIEŠPATIES žodžio, Sodomos valdovai, išgirskite, ko mūsų Dievas moko, Gomoros žmonės! 11 „Negi man reikia jūsų aukų gausybės? sako VIEŠPATS. Man jau įgriso jūsų deginami avinai ir penimų veršių taukai; neteikia man malonumo jaučių, avių ir ožių kraujas. 12 Kai ateinate pamatyti mano veido, ar to kas prašo iš jūsų? 13 Netrypkite daugiau mano prieangių! Liaukitės aukoti bevertes atnašas, smilkalai kelia man pasibjaurėjimą. Jaunaties ir šabo, sueigų šaukimo, iškilmių su piktais darbais aš negaliu pakęsti. 14 Jūsų jaunatimis ir iškilmėmis aš šlykščiuosi; jie man našta, kurią pailsau nešti. 15 Kai jūs tiesite rankas, aš nukreipsiu savo akis nuo jūsų. Net jei ilgai melsitės, aš jūsų negirdėsiu. Jūsų rankos kruvinos! 16 Nusiplaukite ir būkite švarūs! Pašalinkite savo darbų blogį man iš akių, liaukitės darę pikta, 17 mokykitės daryti gera. Atsidėkite teisingumui, padėkite engiamajam, užstokite našlaitį, ginkite našlės bylą.“ 18 VIEŠPATS sako: „Eikite šen, ir drauge pasvarstykime. Esate paraudę nuo nuodėmių, bet aš išbalinsiu jus kaip sniegą. Jūsų nuodėmės raudonos it kraujas, bet jos gali tapti baltos it vilna. 19 Jeigu dėsitės į širdį ir paklusite, tai valgysite krašto gėrybes, 20 bet jeigu atsisakote paklusti, tai jus sudoros kalavijas.“ Pats VIEŠPATS kalbėjo!
Pradžios Knyga
(Pr 1, 1-13)
1 Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. 2 O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir dvasia iš Dievo dvelkė viršum vandenų. 3 Tuomet Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“ Ir šviesa pasirodė. 4 Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos. 5 Dievas pavadino šviesą diena, o tamsą naktimi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, pirmoji diena. 6 Dievas tarė: „Tebūna skliautas tarp vandenų ir teatskiria vandenis nuo vandenų!“ 7 Dievas padarė skliautą ir atskyrė vandenis, buvusius po skliautu, nuo vandenų, buvusių viršum skliauto. Taip ir įvyko. 8 Dievas pavadino skliautą dangumi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, antroji diena. 9 Dievas tarė: „Tebūna sutelkti vandenys po dangumi į vieną vietą ir tepasirodo sausuma!“ Taip ir įvyko. 10 Dievas pavadino sausumą žeme, o vandenų telkinį jūromis. Ir Dievas matė, kad tai gera. 11 Dievas tarė: „Teželdina žemė augmeniją: augalus, duodančius sėklą, ir visų rūšių vaismedžius, vedančius žemėje vaisius su sėklomis!“ Taip ir įvyko. 12 Žemė išželdino augaliją: augalus, duodančius savo sėklą, ir visų rūšių medžius, vedančius vaisius su sėklomis. Ir Dievas matė, kad tai gera. 13 Atėjo vakaras ir išaušo rytas, trečioji diena.
Patarlių knyga
(Pat 1, 1-20)
1 Saliamono, Dovydo sūnaus, Izraelio karaliaus, patarlės, surašytos, 2 kad žmonės brangintų išmintį ir pamokymą, suvoktų prasmingus posakius, 3 pratintųsi išmintingai elgtis, būdami teisūs, teisingi ir dori, 4 kad neišmanėliai būtų pamokyti sumanumo, o jauni žmonės žinojimo ir apdairumo. 5 Išmintingas žmogus, jų klausydamasis, mokysis, o protingas žmogus įgis gebėjimo, 6 supras patarles ir palyginimus, išminčių posakius ir mįsles. 7 Pagarbi VIEŠPATIES baimė pažinimo pradžia, bet kvailieji niekina išmintį ir pamokymą. 8 Mano vaike, klausyk savo tėvo pamokymo ir neatmesk savo motinos mokymo. 9 Jie bus grakštus vainikas tavo galvai, karoliai tavo kaklui. 10 Mano vaike, jei tave nusidėjėliai viliotų, neklausyk. 11 Jei sakytų: „Eikš su mumis, surenkime kruvinas pasalas, paspęskime spąstus nekaltiems! 12 Prarykime juos gyvus, kaip daro Šeolas, žydint gyvenimui, tarsi žengiančius į kapą. 13 Rasime visokių brangių daiktų, prisikrausime savo namus grobio. 14 Susiek savo likimą su mumis, ir visi turėsime vieną bendrą piniginę!“ 15 mano vaike, nesileisk į kelią su jais, nekelk kojos į jų takus, 16 nes jų kojos bėga į pikta, skuba kraują pralieti. 17 Juk veltui tinklas tiesiamas, kai paukštis tai mato. 18 Tačiau jie rengia kruvinas pasalas sau, spendžia spąstus savo gyvasčiai! 19 Toks likimas visų, pasigviešusių neteisingos naudos; ji atima gyvastį žmogaus, kuris jos įgyja. 20 Išmintis garsiai šaukia gatvėje, kelia balsą aikštėse.