Izaijo Knyga
(Iz 45, 11-17)
11 Taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Šventasis ir Kūrėjas: „Ar man priekaištausit dėl mano vaikų likimo ir nurodysit man, koks turi būti mano rankų darbas? 12 Aš sukūriau žemę, žmoniją žemėje sukūriau. Dangus savo rankomis ištempiau, suteikiau darną visoms jų galybėms. 13 Aš jį dėl teisumo pergalės išjudinau, visus kelius jam lygius padariau. Ne dėl algos ar dovanų jis mano miestą atstatys ir mano tremtinius išlaisvins, sako Galybių VIEŠPATS“. 14 Taip kalba VIEŠPATS: „Egipto turtai, Kušo prekės ir aukštaūgiai sabiečiai ateis pas tave ir tau priklausys. Paskui tave jie eis grandinėmis apkalti, parpuls jie prieš tave, maldaudami: 'Tik su jumis yra Dievas, niekur kitur! Kitų dievų nėra!'“ 15 Tikrai, tu esi pasislėpęs Dievas, Izraelio Dieve, Išvaduotojau! 16 Gėda ir nemalonė kris ant jų visų, stabų dirbėjai nemalonėje pražus. 17 Izraeli, esi VIEŠPATIES išvaduotas amžinu išganymu!
Pradžios Knyga
(Pr 22, 1-18)
1 Po šių įvykių Dievas išbandė Abraomą. Jis tarė jam: „Abraomai!“ Šis atsiliepė: „Aš čia!“ 2 „Paimk savo sūnų, tęsė jis, savo vienturtį sūnų Izaoką, kurį myli, nueik į Morijos kraštą ir paaukok jį kaip deginamąją auką ten viename kalne, kurį tau nurodysiu.“ 3 Pakilęs anksti rytą, pasibalnojo savo asilą, pasiėmė su savimi du tarnus ir savo sūnų Izaoką. Prisiskaldęs malkų deginamajai aukai, jis leidosi kelionėn į vietą, apie kurią jam buvo kalbėjęs Dievas. 4 Trečią dieną Abraomas pakėlė akis ir iš tolo pamatė tą vietą. 5 „Pabūkite čia su asilu, paliepė jis tarnams, berniukas ir aš kopsime į ten. Pagarbinsime ir sugrįšime pas jus.“ 6 Abraomas paėmė malkų deginamajai aukai ir uždėjo jas savo sūnui Izaokui, o ugnį ir peilį nešėsi savo paties rankose. Jiedu tęsė kelionę. 7 Izaokas kreipėsi į savo tėvą Abraomą: „Tėve!“ „Aš čia, mano sūnau“, atsiliepė šis. Jis tarė: „Ugnies ir malkų yra, bet kurgi avis deginamajai aukai?“ 8 Abraomas atsakė: „Dievas pats parūpins avį deginamajai aukai, mano sūnau.“ Ir jiedu drauge ėjo toliau. 9 Atėjo jiedu į vietą, apie kurią buvo kalbėjęs Dievas. Abraomas pastatė ten aukurą ir sukrovė malkas. Jis surišo savo sūnų Izaoką ir paguldė jį ant aukure sukrautų malkų. 10 Tuomet Abraomas ištiesė ranką ir pakėlė peilį savo sūnui nužudyti. 11 Bet VIEŠPATIES angelas sušuko jam iš dangaus, tardamas: „Abraomai! Abraomai!“ „Aš čia!“ atsiliepė jis. 12 „Nekelk rankos prieš berniuką, tęsė, nieko jam nedaryk! Dabar žinau, kad tu bijai Dievo, nes neatsisakei atiduoti man savo vienturtį sūnų.“ 13 Pakėlęs akis Abraomas pamatė aviną, ragais įstrigusį krūme. Abraomas priėjo, paėmė aviną ir paaukojo jį kaip deginamąją auką vietoj savo sūnaus. 14 O tą vietą Abraomas pavadino „VIEŠPATS parūpins“ vardu, kaip ir nūdien sakoma: „VIEŠPATIES kalne bus parūpinta.“ 15 VIEŠPATIES angelas pašaukė Abraomą iš dangaus antrąkart 16 ir tarė: „Prisiekiau pačiu savimi, tai VIEŠPATIES žodis, kadangi tu tai padarei, neatsisakei atiduoti savo vienturčio sūnaus, 17 aš tikrai laiminsiu tave ir padarysiu tavo palikuonis tokius gausingus kaip dangaus žvaigždės ir pajūrio smiltys. Tavo palikuonys užims savo priešų vartus, ir 18 visos tautos žemėje gaus palaiminimą per tavo palikuonis, nes tu buvai klusnus mano balsui.“
Patarlių knyga
(Pat 17, 17-28; 18, 1-5)
17 Bičiulis visados yra bičiulis, o brolis – gimęs vargu dalytis. 18 Neprotingai elgiasi, kas rankas sumuša laiduoti, kas tampa užstatu savo kaimynui. 19 Žmogus, mėgstantis nusikaltimą, kelia kivirčus; kas deda namuose aukštą slenkstį, užsitraukia nelaimę. 20 Suktos širdies žmogui nesiseka, o kuris melagingai kalba, įpuola į bėdą. 21 Kas pagimdo kvailį, turi vargo; avigalvio tėvui nėra džiaugsmo. 22 Linksma širdis yra geras vaistas, o niūri dvasia džiovina kaulus. 23 Nedoras žmogus traukia kyšį iš skraito, kad iškreiptų teisingumo taką. 24 Protingas žmogus žiūri į išmintį, o kvailio akys žvalgosi po žemės pakraščius. 25 Kvailas vaikas yra apmaudas savo tėvui, ir širdgėla moteriai, kuri jį pagimdė. 26 Uždėti baudą nekaltam žmogui tikrai neteisinga ar nuplakti kilmingą žmogų už jo dorumą. 27 Kas yra taupios kalbos, tas tikrai išmintingas, o sveiko proto žmogus yra santūrus. 28 Net kvailys yra laikomas išmintingu, jei tyli; protingu, jeigu laiku užsičiaupia. 18. 1 Uždaras žmogus rūpinasi tik savo įnoriais, niekina kiekvieną sveikos nuovokos žmogų. 2 Kvailas žmogus netrokšta suprasti, o tetrokšta pareikšti savo nuomonę. 3 Atėjus nedorumui, ateina ir panieka, o su negarbe ateina ir nemalonė. 4 Žodžiai iš žmogaus burnos yra gilus vanduo, o išminties šaltinis – tekanti srovė. 5 Negera būti šališkam nedoro žmogaus atžvilgiu ir teisme nuskriausti nekaltą žmogų.