Evangelija pagal Joną
(Jn 6, 56-69)
56 [Pasakė Viešpats savo mokiniams:] „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. 57 Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. 58 Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“. 59 Visa tai jis paskelbė, mokydamas Kafarnaumo sinagogoje. 60 Tai išgirdę, daugelis jo mokinių sakė: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ 61 Jėzus, žinodamas, kad mokiniai dėl to murma, paklausė: „Jus tai piktina? 62 O kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų, užžengiantį ten, kur jis buvo pirmiau?! 63 Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas. 64 Bet kai kurie iš jūsų netiki“. Mat Jėzus iš pat pradžių žinojo ir kas netiki, ir kas jį išduos. 65 Jis dar sakė: „Štai kodėl aš jums sakiau: niekas negali ateiti pas mane, jeigu jam nėra duota Tėvo“. 66 Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo. 67 Tada Jėzus paklausė Dvylika: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ 68 Simonas Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. 69 Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis“.
Apaštalų darbai
(Apd 10, 1-16)
1 [Tomis dienomis] Cezarėjoje gyveno žmogus, vardu Kornelijus, vadinamosios Italų kohortos šimtininkas. 2 Jis drauge su savo namiškiais pasižymėjo maldingumu bei Dievo baime, dosniai šelpdavo žmones ir ištvermingai melsdavosi Dievui. 3 Kartą, apie devintą valandą, jis regėjime aiškiai išvydo ateinantį angelą; šis tarė: „Kornelijau!“ 4 Išsigandęs pažvelgė į jį ir paklausė: „Kas yra, viešpatie?“ Šis jam atsakė: „Tavo maldos ir išmaldos pakilo Dievo akivaizdon, ir jis tave prisiminė. 5 Taigi siųsk vyrus į Jopę ir išsikviesk tokį Simoną, vadinamą Petru. 6 Jis svečiuojasi pas vieną odininką, Simoną, kurio namai stovi prie jūros“. 7 Kai su juo kalbėjęs angelas pasišalino, Kornelijus pasišaukė du namiškius ir vieną maldingą kareivį iš savo valdinių 8 ir, viską jiems išaiškinęs, išsiuntė į Jopę. 9 Rytojaus dieną, kai šitie keliaudami artinosi prie miesto, Petras užlipo ant plokščiastogio pasimelsti. Buvo apie šeštą valandą. 10 Jis pasijuto išalkęs ir norėjo užkąsti. Kol jam buvo tiekiamas valgis, jį ištiko dvasios pagava. 11 Jis išvydo atsivėrusį dangų, iš kurio leidosi kažkoks rykas, it didelė marška už keturių kampų nuleidžiama žemėn. 12 Jame buvo įvairiausių žemės keturkojų ir roplių bei dangaus paukščių. 13 Ir jam pasigirdo balsas: „Kelkis, Petrai, pjauk ir valgyk!“ 14 Petras atsakė: „Jokiu būdu, Viešpatie! Aš niekuomet nesu valgęs sutepto ar nešvaraus maisto“. 15 O balsas vėl tarė: „Ką Dievas apvalė, tu nevadink suteptu!“ 16 Taip atsitiko tris kartus, ir tuojau padėklas vėl pakilo į dangų.