Evangelija pagal Joną
(Jn 4, 46-54)
46 Kafarnaume buvo vienas karaliaus valdininkas, kurio sūnus sirgo. 47 Išgirdęs, jog Jėzus iš Judėjos sugrįžęs į Galilėją, jis atkeliavo pas jį ir maldavo eiti ir išgydyti marinamą jo sūnų. 48 Jėzus jam atsakė: „Kol nepamatysite ženklų ir stebuklų, jūs netikėsite“. 49 O valdininkas prašė: „Viešpatie, ateik, kol mano vaikas dar nenumirė“. 50 Jėzus jam tarė: „Eik, tavo sūnus gyvas!“ Žmogus patikėjo Jėzaus žodžiais ir iškeliavo. 51 Pareinantį pasitiko jį tarnai ir pranešė, kad vaikas gyvas. 52 Jis pasiteiravo, kurią valandą sūnui pasidarė geriau. Jie atsakė: „Vakar apie septintą valandą atslūgo jam karštis“. 53 Taip tėvas patyrė, kad tai buvo ta valanda, kada Jėzus pasakė jam: „Tavo sūnus gyvas“. Ir įtikėjo jis pats bei visi jo namai. 54 Tai buvo antras ženklas, kurį Jėzus padarė sugrįžęs iš Judėjos į Galilėją.
Apaštalų darbai
(Apd 6, 8-15; 7, 1-60)
8 [Tomis dienomis] Steponas, pilnas malonės ir galios, darė žmonėse didžių ženklų ir stebuklų. 9 Tuomet pakilo kai kurie iš vadinamosios libertinų sinagogos, iš kirėniečių, aleksandriečių ir iš Kilikijos bei Azijos ir mėgino ginčytis su Steponu. 10 Tačiau jie negalėjo atsispirti išminčiai ir Dvasiai, kurios įkvėptas jis kalbėjo. 11 Tada jie papirko keletą vyrų, kad sakytų girdėję Steponą piktžodžiaujant Mozei ir Dievui. 12 Taip jie sukurstė tautą, jos seniūnus ir Rašto aiškintojus, pritykoję sučiupo jį ir nusivedė į aukščiausiojo teismo tarybą. 13 Ten pastatė melagingus liudytojus, kurie tvirtino: „Šitas žmogus nesiliauja kalbėjęs prieš šventąją vietą ir Įstatymą. 14 Antai mes esame girdėję jį sakant, kad Jėzus Nazarietis išgriausiąs šią vietą ir pakeisiąs Mozės duotus mums nuostatus“. 15 Visi sėdintys taryboje įsmeigė į jį akis ir matė jo veidą [spindintį] tarytum angelo veidą. 7. 1 Vyriausiasis kunigas paklausė: „Ar tai tiesa?“ 2 O Steponas prabilo: „Broliai ir tėvai, pasiklausykite! Šlovingasis Dievas apsireiškė mūsų tėvui Abraomui Mesopotamijoje, kai jis dar nebuvo persikėlęs į Charaną, 3 ir įsakė: Išeik iš savo krašto, nuo savo giminių, ir keliauk į šalį, kurią tau parodysiu.4 Tada jis paliko Chaldėjų kraštą ir apsigyveno Charane. Iš ten, jo tėvui mirus, Dievas jam liepė persikelti į šitą šalį, kurioje jūs dabar gyvenate. 5 Bet čia jam nedavė nuosavybėn nė pėdos žemės, tik pažadėjo šitą kraštą atiduoti jam ir jo palikuonims, nors jis buvo bevaikis. <…> 47 ją ir pastatė Saliamonas. 48 Vis dėlto Aukščiausiasis negyvena rankų darbo būstuose. Taip sako ir pranašas: 49 Dangus – mano sostas, o žemė – pakojis po mano kojų. Kokius namus jūs norite man pastatyti? – klausia Viešpats, – ar kokia mano poilsio vieta? 50 Argi ne mano ranka visa tai padarė?! 51 Jūs, kietasprandžiai, pagonių širdimis ir ausimis! Jūs, kaip ir jūsų protėviai, visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai. 52 Argi buvo pranašas, kurio nebūtų persekioję jūsų tėvai? Deja, jie žudydavo pranašaujančius Teisiojo atėjimą. Ir jūs dabar esate jo išdavėjai ir žudikai! 53 Jūs, kurie gavote Įstatymą, paskelbtą per angelus, bet jo nesilaikėte“. 54 Tai išgirdę, jie baisiai įniršo ir ėmė ant jo griežti dantimis. 55 O Steponas, kupinas Šventosios Dvasios, žvelgė į dangų ir išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje. 56 Jis tarė: „Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje“. 57 Tada, baisiai rėkdami, jie užsikimšo ausis ir visi kaip vienas puolė jį, 58 išsitempė už miesto ir užmušė akmenimis. Liudytojai pasidėjo savo drabužius prie kojų vieno jauno vyro, vardu Saulius. 59 Taip jie mušė akmenimis Steponą, o jis šaukė: „Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!“ 60 Pagaliau suklupęs galingu balsu sušuko: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ Ir, tai ištaręs, užmigo.