Izaijo Knyga
(Iz 66, 10-24)
10 Drauge su Jeruzale džiaukitės ir būkite dėl jos linksmi visi, kurie ją mylite! Džiūgaukite kartu su ja visi, kurie dėl jos liūdėjote! 11 Maitinkitės ir pasisotinkite jos krūtų paguoda, gerkite su džiaugsm iš jos šlovingų krūtų! 12 Juk taip kalba VIEŠPATS: „Užliesiu jus gerove lyg upe, tautų turtais lyg išsiliejusia srove. Kaip mažyliai būsite nešiojami ant jos rankų, sūpuojami ant jos kelių. 13 Kaip motina guodžia savo sūnų, taip aš paguosiu jus; Jeruzale jūs būsite paguosti.“ 14 Kai tai išvysite, pradžiugs jūsų širdys, sužaliuos jūsų kaulai nelyginant žolė. Savo tarnams VIEŠPATS apreikš savo ranką, o savo priešams savo pyktį. 15 Štai ateis VIEŠPATS kaip ugnis, o jo vežimai bus tarsi viesulas, kad išlietų savo pyktį deginančia kaitra, savo bausmę ugnies liepsnomis. 16 Ugnimi ir kalaviju VIEŠPATS teis žmoniją; daug bus VIEŠPATIES aukų. 17 „Visi, kas pasišvenčia ir apsivalo, eidami į alkus kaip stabo sekėjai, kas valgo kiaulieną, roplius ir peles, pražus drauge su savo darbais ir užmojais“, tai VIEŠPATIES žodis. 18 „Ateinu surinkti visų tautų ir giminių. Jos ateis ir išvys mano šlovę. 19 Duosiu jiems ženklą, o tuos iš jų, kurie bus išlikę, pasiųsiu pas tautas: Taršišą, Putą ir Ludą, Mešechą, Tubalą ir Javaną, į tolimąsias salas, kurios niekuomet negirdėjo apie mano garsą ir neregėjo mano šlovės. Jie paskelbs tautoms mano garbę. 20 Ir iš visų tautų, sako VIEŠPATS, jie pargabens jūsų brolius kaip atnašą VIEŠPAČIUI ant arklių ir vežimais, neštuvais, ant mulų ir kupranugarių. Atgabens juos į Jeruzalę, mano šventąjį kalną, sako VIEŠPATS, kaip izraelitai neša savo atnašą švariuose induose. 21 Kai kuriuos iš jų padarysiu kunigais ir levitais,“ sako VIEŠPATS. 22 „Kaip naujieji dangūs ir naujoji žemė, kuriuos aš kuriu, gyvuos mano akivaizdoje, tai VIEŠPATIES žodis, taip gyvuos tavo giminė ir tavo vardas. 23 Kiekvieną jaunatį ir kiekvieną šabą visa žmonija ateis manęs pagarbinti, sako VIEŠPATS. 24 Jie išeis pasižiūrėti lavonų tų, kurie maištavo prieš mane; kirminas juose nemirs, jų ugnis niekada nebus užgesinta, jie bus bjaurastis visai žmonijai.“
Pradžios Knyga
(Pr 49, 33; 50, 1-26)
33 Užbaigęs nurodymus sūnums, Jokūbas įkėlė kojas į lovą, atsiduso paskutinį kartą ir buvo sujungtas su savo gimine. 50. 1 Juozapas puolė prie savo tėvo veido, bučiavo jį ir verkė. 2 Gydytojams, buvusiems jo tarnyboje, Juozapas įsakė balzamuoti jo tėvą, ir gydytojai balzamavo Izraelį. 3 Tam jie praleido keturiasdešimt dienų, nes tiek laiko reikia balzamavimui. Ir egiptiečiai jo gedėjo septyniasdešimt dienų. 4 Pasibaigus gedului, Juozapas kreipėsi į faraono dvariškius, sakydamas: „Jei randu malonę jūsų akyse, prašyčiau perduoti faraonui mano prašymą: 5 ‘Mano tėvas prisaikdino mane, tardamas: ‘Aš mirštu, turi mane palaidoti kape, kurį sau išsikasiau Kanaano krašte!’ Todėl prašau leisti man keliauti laidoti savo tėvo. Po to sugrįšiu.’“ 6 Faraonas atsakė: „Keliauk ir palaidok savo tėvą taip, kaip jis tave prisaikdino padaryti.“ 7 Taigi Juozapas iškeliavo savo tėvo laidoti. Drauge su juo keliavo visi faraono pareigūnai jo dvaro seniūnai ir Egipto krašto didžiūnai, 8 visa Juozapo šeimyna jo broliai ir jo tėvo šeimyna. Tik jų mažyliai, avių kaimenės ir galvijų bandos pasiliko Gošeno žemėje. 9 Ir vežimais, ir raiti keliavo. Susidarė labai didelė palyda. 10 Atvykus prie Goren Haatado, esančio Užjordanėje, jie surengė ten labai didelį ir iškilmingą apraudojimą, o Juozapas savo tėvo gedulo laikėsi septynias dienas. 11 Krašto gyventojai kanaaniečiai, matydami gedulo iškilmes prie Goren Haatado, sakė: „Tai turi būti skaudus gedulas egiptiečiams.“ Todėl ta vieta buvo pavadinta Abel Micraimai. Ji yra Užjordanėje. 12 Taigi sūnūs padarė tėvui taip, kaip jis buvo įsakęs. 13 Jie nugabeno jį į Kanaano kraštą ir palaidojo oloje priešais Mamrę, Machpelos lauke, kurį kapo vietai Abraomas nupirko iš Efrono Hetito. 14 Palaidojęs tėvą, Juozapas sugrįžo į Egiptą drauge su broliais ir visais su juo keliavusiais jo tėvo laidoti. 15 Matydami mirusį tėvą, Juozapo broliai pradėjo baimintis: „Galbūt Juozapas dar griežia ant mūsų dantį ir panorės atkeršyti už visa pikta, kurį mes jam padarėme?“ 16 Jie užkalbino Juozapą, sakydami: „Prieš mirdamas mūsų tėvas paliepė: 17 ‘Sakykite Juozapui: ‘Aš prašau tave atleisti nusikaltimą ir nuodėmę savo broliams, kurie taip nedorai su tavimi pasielgė.’’ Taigi dabar prašome atleisti tavo tėvo Dievo tarnų nusikaltimą!“ Jiems taip bekalbant, Juozapas apsiverkė. 18 Tada pradėjo verkti ir jo broliai; jie parpuolė prieš jį ir sakė: „Mes tavo vergai!“ 19 Bet Juozapas atsakė: „Nebijokite! Nejau aš esu Dievo vietoje? 20 Be to, nors jūs ir sumanėte man pikta, Dievas pakeitė tai į gera išlaikyti daugelį žmonių, kaip šiandien jis ir daro. 21 Taigi būkite be baimės. Aš pats aprūpinsiu jus ir jūsų mažylius.“ Taip maloniai kalbėdamas, jis juos įtikino. 22 Juozapas pasiliko Egipte drauge su savo tėvo šeimyna. Juozapas sulaukė šimto dešimties metų. 23 Jis matė trečios kartos Efraimo vaikus; ir Manaso sūnaus Machyro vaikai gimė ant Juozapo kelių. 24 Po kurio laiko Juozapas tarė savo broliams: „Aš mirštu, bet Dievas tikrai aplankys jus ir išves iš šio krašto į kraštą, kurį pažadėjo, prisiekdamas Abraomui, Izaokui ir Jokūbui.“ 25 Tuomet Juozapas prisaikdino Izraelio sūnus, tardamas: „Po Dievo apsilankymo paimkite iš čia mano kaulus.“ 26 Juozapas mirė, būdamas šimto dešimt metų; jis buvo balzamuotas ir paguldytas į karstą Egipte.
Patarlių knyga
(Pat 31, 8-32)
8 Kalbėk už tą, kuris pats už save negali kalbėti, ir už skurdžių teises. 9 Atverk burną! Tark teisų nuosprendį, gink vargšus ir beturčius!“ 10 Koks retas radinys sumani žmona, brangesnė už perlus yra jos vertė! 11 Savo širdį jai patiki jos vyras, ir turi tikrą lobį. Ji gerumu atsilygina, o ne piktumu, per visas savo gyvenimo dienas. 13 Ji pasirūpina vilnų bei linų ir pluša įgudusiomis rankomis. 14 Kaip pirklio laivai, ji pargabena iš toli maisto atsargas. 15 Ji keliasi, kai dar tamsu, paskiria maistą namams ir dienos nurodymus tarnaitėms. 16 Ji apžiūri ūkį ir jį nuperka; iš savo rankų uždarbio įveisia vynuogyną. 17 Ji yra apsijuosusi jėga; stiprios yra jos rankos. 18 Ji mato, kad jos verslas klesti; naktį jos lempa niekad neprigęsta. 19 Ji ima į rankas ratelį, o jos pirštai stveriasi verpstės. 20 Ji dosniai duoda vargšui ir ištiesia ranką elgetai. 21 Jai nereikia rūpintis savo šeima, kai sninga, nes visi jos namiškiai yra šiltai aprengti. 22 Ji pati išsiaudžia antklodžių; plona drobė ir purpuras yra jos drabužiai. 23 Jos vyras yra įžymus miesto vartuose, kur jis sėdi tarp šalies seniūnų. 24 Ji siuva lininius drabužius ir juos parduoda; pirkliams tiekia juostas. 25 Stiprybė ir orumas yra jos drabužis; su šypsniu ji žiūri į ateitį. 26 Kai atveria burną, ji kalba išmintingai, o ant jos liežuvio malonus pamokymas. 27 Ji atidžiai prižiūri savo šeimos elgesį, niekad nevalgo dykaduonio duonos. 28 Pakilę jos vaikai ją giria; jos vyras – ir jis liaupsina ją: 29 „Daug yra sumanių moterų, bet tu viršiji jas visas!“ 30 Žavumas – apgaulingas, o grožis – rūkas; moteris turi būti giriama už jos pagarbią VIEŠPATIES baimę. 31 Duokite jai atlygį už jos triūsą, – teaidi miesto vartai jos darbų gyriumi!