Evangelija pagal Luką
(Lk 5, 1-11)
1 Kartą, kai minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio, jis stovėjo prie Genezareto ežero 2 ir pamatė dvi valtis, sustojusias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus. 3 Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, jis paprašė jį truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties. 4 Baigęs kalbėti, jis tarė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“. 5 Simonas jam atsakė: „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus“. 6 Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti. 7 Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tiems atplaukus, jie pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo. 8 Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui į kojas, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ 9 Mat jį ir visus jo draugus suėmė išgąstis dėl to valksmo žuvų, kurias jie buvo sugavę; 10 taip pat Zebediejaus sūnus Jokūbą ir Joną, kurie buvo Petro bendrai. O Jėzus tarė Simonui: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi“. 11 Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį.
Evangelija pagal Luką
(Lk 6, 17-23)
17 Nusileidęs su jais žemyn [Jėzus], apsistojo lygumoje. Ten buvo gausus jo mokinių būrys ir didelė daugybė žmonių iš visos Judėjos ir Jeruzalės, iš Tyro ir Sidono pajūrio. 18 Jie susirinko jo pasiklausyti ir pagyti iš savo ligų. Buvo pagydomi netyrųjų dvasių varginamieji. 19 Visa minia stengėsi jį paliesti, nes iš jo ėjo galia ir visus gydė. 20 Tuomet, pakėlęs akis į savo mokinius, Jėzus prabilo: „Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė. 21 Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti. Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės. 22 Palaiminti esate, kai žmonės jūsų nekenčia, atstumia, niekina ir atmeta kaip blogą jūsų vardą dėl Žmogaus Sūnaus. 23 Džiaukitės tą dieną ir linksminkitės, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.
Apaštalo Pauliaus laiškas Korintiečiams
(2 Kor 11, 31-32; 12, 1-9)
31 [Broliai!] Viešpaties Jėzaus Dievas ir Tėvas, kuriam šlovė per amžius, žino, kad nemeluoju. 32 Damaske karaliaus Areto etnarchas saugojo damaskiečių miestą, norėdamas mane suimti, 33 bet aš buvau pro langą nuleistas pintinėje per mūrą ir tik taip ištrūkau iš jo nagų. 12. 1 Jei reikia girtis (nors iš to jokios naudos), eisiu prie Viešpaties regėjimų ir apreiškimų. 2 Pažįstu žmogų Kristuje, kuris prieš keturiolika metų ar kūne, ar be kūno, nežinau, Dievas žino buvo pagautas ir iškeltas iki trečiojo dangaus. 3 Ir žinau, kad šitas žmogus ar kūne, ar be kūno, nežinau, Dievas žino 4 buvo paimtas į rojų ir girdėjo slaptingus žodžius, kurių nevalia žmogui ištarti. 5 Štai tokiu žmogumi pasigirsiu, o savimi nesigirsiu, nebent savo negaliomis. 6 Jei panorėčiau girtis, nebūčiau neprotingas, nes kalbėčiau tiesą. Bet aš susilaikau, kad kas nors apie mane nepagalvotų daugiau negu tai, ką manyje mato ar iš manęs girdi, 7 taip pat dėl nepaprastų apreiškimų. Taigi, kad neišpuikčiau, man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų ir neišpuikčiau. 8 Todėl aš jau tris kartus maldavau Viešpatį, kad atitolintų jį nuo manęs. 9 Bet man jis atsakė: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė tampa tobula silpnume.“ Todėl aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje.
Apaštalo Pauliaus laiškas Korintiečiams
(2 Kor 4, 6-15)
6 [Broliai!] Pats Dievas, kuris yra taręs: Iš tamsos tenušvinta šviesa! sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide. 7 Deja, šitą lobį mes nešiojamės moliniuose induose, kad būtų aišku, jog ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo. 8 Mes visaip slegiami, bet nesugniuždyti; mes svyruojame, bet nenusimename. 9 Mes persekiojami, bet neapleisti; mes parblokšti, bet nežuvę. 10 Mes visuomet nešiojame savo kūne Jėzaus merdėjimą, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne. 11 Mums, gyviesiems, dėl Jėzaus nuolat gresia mirtis, kad Jėzaus gyvybė pasirodytų mūsų mirtingame kūne. 12 Šitaip mumyse veikia mirtis, o jumyse gyvybė. 13 Mes turime tą pačią tikėjimo dvasią, apie kurią parašyta: Aš įtikėjau, todėl prakalbėjau. Taigi mes tikime ir todėl kalbame, 14 žinodami, kad tasai, kuris prikėlė Viešpatį Jėzų, taip pat ir mus prikels su Jėzumi ir pastatys kartu su jumis. 15 O visa tai dėl jūsų, kad malonė apimtų daugelį ir pagausintų dėkojimą Dievo garbei.