Evangelija pagal Joną
(Jn 21, 15-25)
15 [Pasirodė Jėzus mokiniams Savo, prikėlęs iš numirusių. Ir] paklausė Simoną Petrą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu šitie?“ Tas atsakė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avinėlius“. 16 Ir antrą kartą Jėzus paklausė: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Tas atsiliepė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam pasakė: „Ganyk mano aveles“. 17 Jėzus paklausė dar ir trečią kartą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Petras nuliūdo, kad Jėzus trečią kartą klausia: „Ar myli mane?“ ir atsakė: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avis. 18 Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas, – kitas tave perjuos ir ves, kur nenori“. 19 Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi Petras pašlovinsiąs Dievą. Tai pasakęs, dar pridūrė: „Sek paskui mane!“ 20 Petras atsisukęs pamatė iš paskos einantį mokinį, kurį Jėzus mylėjo, kuris per vakarienę buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės ir klausė: „Viešpatie, kas tave išduos?“ 21 Pamatęs jį, Petras tarė Jėzui: „Viešpatie, o kas šitam bus?“ 22 Jėzus atsakė: „Jei aš noriu, kad jis pasiliktų, kolei ateisiu, kas gi tau? Tu sek paskui mane!“ 23 Ir taip pasklido gandas tarp brolių, jog tasai mokinys nemirsiąs. Bet Jėzus juk nesakė: „Jis nemirs“, tik: „Jei noriu, kad jis pasiliktų, kolei ateisiu, kas gi tau?“ 24 Tai ir yra mokinys, kuris liudija apie tuos dalykus ir juos aprašė, ir mes žinome, kad jo liudijimas tikras. 25 Yra dar daug kitų dalykų, kuriuos Jėzus padarė. Jeigu kiekvieną atskirai aprašytume, manau, visas pasaulis nesutalpintų knygų, kurias reikėtų parašyti.
Evangelija pagal Joną
(Jn 6, 35-39)
35 [Pasakė Viešpats pas Jį atėjusiems judėjams:] „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš. 36 Bet aš jums jau sakiau: jūs mane regėjote, ir netikite. 37 Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane aš neatstumsiu, 38 nes aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė. 39 O mano Siuntėjo valia reikalauja, kad nepražudyčiau nė vieno, kuriuos jis man pavedė, bet kad prikelčiau juos paskutiniąją dieną.
Apaštalų darbai
(Apd 28, 1-31)
1 [Tomis dienomis,] išsigelbėję sužinojome, kad sala vadinasi Melitė. 2 Vietos gyventojai su mumis elgėsi labai draugiškai. Užkūrė ugnį ir pakvietė mus visus prie jos, nes lijo ir buvo šalta. 3 Paulius pririnko glėbį sausų šakų ir metė į ugnį. Čia nuo kaitros iš laužo iššoko gyvatė ir įsikirto jam į ranką. 4 Pamatę prikibusią prie rankos gyvatę, gyventojai ėmė vienas kitam kalbėti: „Tas žmogus tikriausiai žmogžudys: išsigelbėjo iš jūros, o keršto deivė vis tiek neduoda jam gyventi“. 5 Tačiau jis nupurtė šliužą į ugnį, nepatirdamas nieko blogo. 6 Gyventojai laukė, kada jis ištins ir kris negyvas. Laukę nesulaukę ir pamatę, kad jam nesidaro nieko blogo, jie pakeitė nuomonę ir ėmė kalbėti, jog jis esąs dievaitis. 7 Netoli tos vietos buvo vyriausio salos valdininko Publijaus valdos. Jis mus priglaudė ir tris dienas bičiuliškai globojo. 8 Tuo metu Publijaus tėvas buvo susirgęs karštine ir viduriavimu. Paulius užėjo pas jį, pasimeldė, uždėjo ant jo rankas ir išgydė. 9 Po šito įvykio ir kiti salos ligoniai ėjo pas Paulių ir buvo pagydomi. 10 Už tai žmonės mus didžiai gerbė, o išvykstant aprūpino viskuo, ko mums reikėjo. 11 Po trijų mėnesių mes išplaukėme Aleksandrijos laivu, žiemojusiu saloje. Jis turėjo Dvynių ženklą. 12 Atplaukę į Sirakūzus, prastovėjome tris dienas. 13 Tada, buriuodami palei krantą, pasiekėme Regijų ir dar po dienos, ėmus pūsti pietų vėjui, per dvi dienas atvykome į Puteolus. 14 Ten susitikome su broliais; jie pakvietė mus septynias dienas paviešėti. Taip mes atvykome į Romą. 15 Tenykščiai broliai, išgirdę apie mus, atėjo pasitikti iki Apijaus aikštės ir Trijų tavernų. Juos išvydęs, Paulius dėkojo Dievui ir įgavo naujo pasitikėjimo. 16 Kai atvykome į Romą, Pauliui buvo leista apsigyventi vienam su serginčiu jį kareiviu. 17 Po trijų dienų jis pasikvietė pas save žydų vadovus. Jiems susirinkus, jis prabilo: „Broliai! Nors aš nesu nusikaltęs nei tautai, nei papročiams, buvau Jeruzalėje suimtas ir atiduotas į romėnų rankas. 18 Tie ištardę norėjo mane paleisti, nes nerado jokio mirties verto nusižengimo. 19 Kadangi žydai prieštaravo, turėjau šauktis ciesoriaus, tiktai ne tam, kad apkaltinčiau savo tautą. 20 Dėl šios priežasties aš norėjau su jumis pasimatyti ir pasikalbėti. Juk aš nešioju šitą grandinę dėl Izraelio vilties!” 21 Jie atsakė jam: „Mes nesame gavę apie tave iš Judėjos laiškų, ir niekas iš brolių nebuvo atvykęs su blogomis žiniomis ar kalbomis apie tave. 22 Vis dėlto norėtume išgirsti tavo pažiūras. Mat apie šią atskalą tiek težinome, jog jai visur prieštaraujama“. 23 Paskyrę jam dieną, daugelis suėjo pas jį į butą. Nuo ryto iki vakaro jis dėstė jiems ir liudijo apie Dievo karalystę, įrodinėdamas jiems Jėzų iš Mozės Įstatymo ir Pranašų. 24 Vieni jo žodžiais tikėjo, kiti ne. 25 Nesutardami tarpusavyje, jie ėmė skirstytis, o Paulius tepasakė jiems viena: „Teisingai Šventoji Dvasia yra jūsų protėviams pasakiusi per pranašą Izaiją: 26 Eik pas šią tautą ir sakyk: Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite. 27 Šitų žmonių širdis aptuko,jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau. 28 Todėl žinokite: šis Dievo išgelbėjimas yra pasiųstas pagonių tautoms, ir jos jį priims“. 30 Paulius pasiliko gyventi savo išsinuomotame bute ištisus dvejus metus ir priiminėdavo visus savo lankytojus. 31 Jis skelbė Dievo karalystę ir visiškai laisvai, netrukdomas, mokė apie Jėzų Kristų.
Apaštalo Pauliaus laiškas Korintiečiams
(1 Kor 15, 47-57)
47 Pirmasis žmogus yra iš žemės, žemiškas, antrasis žmogus iš dangaus. 48 Koks žemiškasis, tokie ir žemiškieji, o koks dangiškasis, tokie ir dangiškieji. 49 Ir kaip nešiojome žemiškojo atvaizdą, taip nešiosime ir dangiškojo paveikslą. 50 Bet aš jums, broliai, tvirtinu: kūnas ir kraujas nepaveldės Dievo karalystės, ir kas genda, nepaveldės to, kas negenda. 51 Štai aš jums atskleidžiu paslaptį: nors mes ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti 52 staiga, viena akimirka, gaudžiant paskutiniam trimitui. Trimitas nuaidės, ir mirusieji bus prikelti jau negendantys, ir mes būsime pakeisti. 53 Juk reikia, kad šis gendantis [kūnas] apsivilktų negendamybe, šis marus [kūnas] apsivilktų nemarybe. 54 Kada šis gendantis [kūnas] apsivilks negendamybe ir šis marus [kūnas] apsivilks nemarybe, tuomet išsipildys užrašytas žodis: Pergalė sunaikino mirtį! 55 Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?! 56 Mirties geluonis yra nuodėmė, o nuodėmės jėga įstatymas. 57 Bet dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.