Izaijo Knyga
(Iz 4, 2-6; 5, 1-7)
[Taip sako Viešpats:] 2 Tą dieną VIEŠPATIES atžala bus graži ir šlovinga, o krašto vaisius Izraelio likučių pažiba ir šlovė. 3 Tas, kuris išliko Sione, ir tas, kuris paliktas Jeruzalėje, visi, kurie įrašyti gyventi Jeruzalėje, bus vadinami šventaisiais. 4 Nuplovęs nuo Siono dukterų puvėsius, ugnies ir teismo vėtra išskalavęs Jeruzalės gatvių kraujo dėmes, 5 virš viso Siono kalno ir jo sueigų vietos dieną VIEŠPATS sukurs debesį ir dūmus, o nakčia ugnies liepsnų žėrėjimą. Iš tikro jo šlovė bus jų pastogė ir apsauga: paunksmė dieną nuo kepinančios kaitros, prieglauda ir priedanga nuo audros ir lietaus. 5. 1 Tebūna man leista sugiedoti savo mylimajam meilės giesmę apie jo vynuogyną: Mano mylimasis turėjo vynuogyną derlingos kalvos atšlaitėse. 2 Jis išpureno žemę, išrinko akmenis ir apsodino geriausiomis vynuogėmis. Viduryje pastatė bokštą sargui ir įrengė jame net vyno spaudyklą. Tikėjosi auginti vynuoges, bet prisiaugino rūgštuogių. 3 „Taigi dabar, Jeruzalės gyventojai ir Judo vyrai, prašau spręsti mano bylą ir mano vynuogyno. 4 Ką dar reikėjo padaryti mano vynuogynui, ko aš jame nepadariau? Kodėl jis priaugino rūgštuogių, nors aš tikėjausi, kad jis ves vynuoges? 5 Dabar jums pasakysiu, ką ketinu daryti savo vynuogynui: išrausiu gyvatvorę, ir jis bus nuniokotas, nugriausiu sieną, ir jis bus ištryptas. 6 Taip! Paversiu jį dykviete: nebebus jis genimas nei purenamas, apžels erškėčiais ir usnimis. Debesims įsakysiu, kad nelietų ant jo lietaus.“ 7 Galybių VIEŠPATIES vynuogynas Izraelio namai, o daigai, kuriais jis gėrėjosi, vyrai iš Judo. Jis laukė teisingumo, ir štai kraujo praliejimas! Jis laukė teisumo, ir štai klyksmas!
Pradžios Knyga
(Pr 3, 21-24; 4, 1-7)
21 VIEŠPATS Dievas padarė drabužius iš kailių žmogui bei jo žmonai ir juos aprengė. 22 Tuomet VIEŠPATS Dievas tarė: „Tik pažiūrėk! Žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, žinantis gera ir pikta. Kad tik jis kartais netiestų savo rankos, nepasiimtų ir nuo gyvybės medžio, valgytų ir gyventų amžinai!..“ 23 Todėl VIEŠPATS Dievas išsiuntė jį iš Edeno sodo dirbti žemės, iš kurios jis buvo paimtas. 24 Išvaręs žmogų, jis pastatė į rytus nuo Edeno sodo kerubus ir liepsna švytruojantį kalaviją – kelio prie gyvybės medžio saugoti. 4. 1 Žmogus pažino savo žmoną Evą, ji pradėjo ir pagimdė Kainą. „VIEŠPATIES padedama, gavau berniuką“, – ji pasakė. 2 Po to ji pagimdė jo brolį Abelį. Abelis tapo aviganiu, o Kainas žemdirbiu. 3 Laikui bėgant, Kainas aukojo VIEŠPAČIUI žemės derliaus atnašą, 4 o Abelis savo ruožtu aukojo rinktines savo kaimenės pirmienas. VIEŠPATS maloniai pažvelgė į Abelį ir jo atnašą, 5 bet į Kainą ir jo atnašą nepažvelgė. Todėl Kainas buvo labai piktas ir prislėgtas. 6 VIEŠPATS užkalbino Kainą: „Dėl ko tau taip pikta? Kodėl esi taip prislėgtas? 7 Jei gera darai, argi nebūsi pripažintas? Bet jei gero nedarai, prie durų iš pasalų tykoja nuodėmė. Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti“.
Patarlių knyga
(Pat 3, 34-35; 4, 1-22)
34 Jis šaiposi iš pašaipūnų, o romiesiems rodo malonę. 35 Išmintingieji paveldės garbę, o atkaklūs kvailiai gėdą. 4. 1 Vaikai, klausykitės tėvo pamokymo, būkite atidūs, kad suprastumėte, 2 nes duodu jums gerą patarimą: neužmeskite mano mokymo. 3 Kadaise buvau geras tėvo sūnus, gležnas, motinos numylėtinis. 4 Tėvas mane mokė ir sakė: „Tebrangina tavo širdis, ką aš sakau; laikykis mano įsakymų, ir gyvensi. 5 Įgyk išminties, įgyk supratimo! Neužmiršk ir nenukrypk nuo mano žodžių. 6 Nepalik jos, ir ji tave palaikys, mylėk ją, ir ji tave saugos. 7 Štai išminties pradžia: įgyk išminties, įgyk supratimo, nors tai kainuotų visa, ką turi. 8 Brangink ją, ir ji tave išaukštins; ji tave pagerbs, jei tu ją apkabinsi 9 Tau ant galvos ji uždės grakštų vainiką, apvainikuos garbinga karūna.“ 10 Mano vaike, klausykis ir imk į širdį mano žodžius, kad ilgai gyventum. 11 Mokau tave išminties kelio, vedu tave dorais takais, 12 kur nereikės tau žingsnių lėtinti, ir, net jei bėgtum, nesuklupsi. 13 Laikykis mano pamokymo, neužmiršk jo, brangink jį, nes tai tavo gyvybė. 14 Nekelk kojos ant nedorų žmonių tako, neik nedorėlių keliu. 15 Venk jo! Neženk juo, sukis nuo jo, eik savo keliu. 16 Jie užmigti negali, ką pikta nepadarę, jie neužmiega, jei nėra kam kojos pakišę. 17 Nedorumas jų valgoma duona, smurtas jų geriamas vynas. 18 O teisiųjų takas tarsi aušros šviesa, vis labiau švintanti iki skaisčios dienos. 19 Nedorų žmonių kelias visiškai tamsus; jie nežino, ant ko suklumpa. 20 Mano vaike, klausyk mano žodžių, palenk ausį mano posakiams. 21 Neišleisk jų iš akių, laikyk giliai savo širdyje. 22 Juk juos turintiems jie yra gyvenimas ir jų kūno sveikata.