Izaijo Knyga
(Iz 13, 2-13)
2 [Taip sako Viešpats:] 2 Ant plikos kalvos iškelkite ženklą, garsiai šaukite jiems, mokite jiems ranka, tegu jie eina į Didžiūnų vartus. 3 Savo pašventintiems kariams daviau įsakymą, savo šauniuosius gynėjus – galiūnus pašaukiau, kad įgyvendintų mano įniršį. 4 Įsiklausykite! Dundesys kalnuose, tarsi plauktų minios žmonių! Įsiklausykite! Ūžesys karalystėse, – renkasi tautos! Galybių VIEŠPATS rikiuoja pulkus karui! 5 Jie atžygiuoja iš tolimo krašto, iš anapus akiračio, – VIEŠPATS ir jo pykčio įrankiai – nuniokoti visos žemės. 6 Vaitokite, nes VIEŠPATIES diena jau arti, ji ateis kaip sunaikinimas iš Visagalio. 7 Dėl to visų rankos svyra, kiekviena širdis tirpsta 8 iš siaubo. Skausmai ir kančios juos apims, raitysis kaip gimdyvė. Apstulbę vienas į kitą žvelgs, jų veidai degs iš gėdos. 9 Tikrai! VIEŠPATIES diena ateina, pilna įniršio ir degančio pykčio, pavers kraštą tyrlaukiais, sunaikins jame nusidėjėlius! 10 Nes dangaus žvaigždės ir žvaigždynai šviesos nebeduoda, teka saulė užtemusi, nebešvyti mėnulis. 11 Nubausiu pasaulį už jo blogį ir nedorėlius už jų kaltę. Sutramdysiu įžūliųjų didystę, pažeminsiu tironų įžūlybę. 12 Padarysiu mariuosius retesnius nei grynasis auksas, žmones – retesnius negu auksas Ofyro. 13 Tada aš sudrebinsiu dangų, – žemė bus išjudinta iš savo vietos nuo Galybių VIEŠPATIES įniršio tą jo degančio pykčio dieną.
Pradžios Knyga
(Pr 8, 4-21)
4 …septintą mėnesį, septynioliktą mėnesio dieną, arka sustojo Ararato kalnuose. 5 O vandenys vis labiau ir labiau seko iki dešimto mėnesio. Dešimtą mėnesį, pirmą mėnesio dieną, pasirodė kalnų viršūnės. 6 Praslinkus keturiasdešimčiai dienų, Nojus atidarė arkos langą, kurį buvo įtaisęs, 7 ir išleido varną. Jis skraidžiojo šen ir ten, laukdamas, kol žemėje išdžiūvo vandenys. 8 Tuomet Nojus išleido iš arkos balandį pažiūrėti, ar vandenys buvo nusekę nuo žemės veido. 9 O balandis negalėjo rasti vietos sau kojoms pailsėti ir sugrįžo pas jį į arką, nes vandenys dar tebebuvo ant visos žemės veido. Jis ištiesė ranką, paėmė balandį ir įkėlė į savo arką. 10 Palaukęs dar septynias dienas, jis vėl išleido iš arkos balandį. 11 Vakaro metu balandis sugrįžo pas jį, ir štai jo snape buvo nuskintas alyvmedžio lapas! Nojus nūn žinojo, kad vandenys žemėje jau buvo nusekę. 12 Tuomet jis palaukė kitas septynias dienas ir vėl išleido balandį. Šį kartą tasai pas jį nebesugrįžo. 13 Šeši šimtai pirmaisiais metais, pirmą mėnesį, pirmojo mėnesio pirmą dieną, vandenys pradėjo sekti žemėje. Nojus nuėmė arkos dangą, apsižvalgė ir pamatė, kad žemės veidas džiūvo. 14 Antrą mėnesį, dvidešimt septintą mėnesio dieną, žemė buvo sausa. 15 Tuomet Dievas tarė Nojui: 16 „Eik iš arkos drauge su savo žmona, savo sūnumis ir savo sūnų žmonomis. 17 Išlaipink kartu su savimi visus su tavimi esančius gyvūnus, visus mariuosius: paukščius, gyvulius ir visus žemės roplius. Teužplūsta jie žemę, tebūna vaisingi ir tesidaugina žemėje“. 18 Išėjo tat Nojus drauge su sūnumis ir savo žmona bei savo sūnų žmonomis. 19 Visi gyvuliai, visi ropliai ir visi paukščiai – visa, kas juda žemėje, išėjo iš arkos šeimomis. 20 Tuomet Nojus pastatė VIEŠPAČIUI aukurą ir, parinkęs iš visų švariųjų gyvulių ir visų švariųjų paukščių, paaukojo ant aukuro deginamąsias aukas. 21 Kai VIEŠPATS užuodė malonų kvapą, VIEŠPATS sau tarė: „Niekad daugiau nebepasmerksiu žemės už žmonių kaltes, nes žmogaus širdies polinkiai yra pikti nuo pat jaunystės. Niekad daugiau nebenaikinsiu visų gyvūnų, kaip esu padaręs.
Patarlių knyga
(Pat 10, 31-32; 11, 1-9)
31 Iš teisiojo burnos plaukia išmintis, o klastingas liežuvis bus išpjautas. 32 Teisiojo lūpos žino, kas gera, nedorėlių burna – kas apgaulinga. 11. 1 Neteisingos svarstyklės yra pasibjaurėjimas VIEŠPAČIUI, o sąžiningas svarstis jam malonumas. 2 Puikybę lydi gėda, o išmintis eina su kukliaisiais. 3 Dorųjų sąžiningumas juos veda, o klastinguosius suktumas pražudo. 4 Atpildo dieną turtai nepadės, o teisumas gelbės nuo mirties. 5 Doro žmogaus teisumas išlygina jo kelią, o nedorėlis pargriūva per savo nedorumą. 6 Sąžiningųjų teisumas juos gelbsti, o klastinguosius jų kėslai pagauna. 7 Nedoro žmogaus viltys su mirtim pražūva; į turtus sudėta viltis niekais nueina. 8 Teisus žmogus ištraukiamas iš vargo, o nedorėlis užima jo vietą. 9 Savo burna bedievis žmogus kaimynui prapultis, o teisieji išgelbstimi sumanumu.