Izaijo Knyga
(Iz 37, 33-38, 38, 1-6)
33 Todėl apie Asirijos karalių VIEŠPATS sako: „Jis neįsiverš į šitą miestą, nei vienos strėlės prieš jį nepaleis, nei dengdamasis skydu jo nepuls, nei apgulos pylimo aplink jį nesupils. 34 Keliu, kuriuo atėjo, išsinešdins, neįsiveržęs į šitą miestą. Tai yra VIEŠPATIES žodis! 35 Aš apginsiu jį dėlei savęs ir dėl savo tarno Dovydo“. 36 VIEŠPATIES angelas atėjo į asirų stovyklą ir užmušė šimtą aštuoniasdešimt penkis tūkstančius. Išaušus rytui, visur gulėjo lavonai. 37 Sancheribas, Asirijos karalius, pasitraukė ir grįžo į Ninevę. 38 Vieną dieną, jam meldžiantis savo dievo Nisrocho šventovėje, nužudė jį kalaviju du jo sūnūs – Adramelechas ir Šarezeris. Abu pabėgo į Ararato kraštą. Karaliumi vietoj jo tapo jo sūnus Esarhadonas. 38. 1 Tomis dienomis Hezekijas sunkiai susirgo ir buvo prie mirties. Pranašas Izaijas, Amozo sūnus, pas jį atėjo ir jam tarė: „Šitaip kalba VIEŠPATS: 'Sutvarkyk savo reikalus, nes mirsi tu tuojau, nebeišgysi'“. 2 Hezekijas nusigręžė veidu į sieną ir meldėsi VIEŠPAČIUI: 3 „Atsimink, meldžiu, VIEŠPATIE, kaip ištikimai ir nuoširdžiai elgiausi tavo akivaizdoje, darydamas tai, kas tau patinka!“ Ir ėmė Hezekijas graudžiai verkti. 4 Tada Izaijas išgirdo VIEŠPATIES žodį: 5 „Eik pas Hezekiją ir jam pasakyk: 'Taip kalba VIEŠPATS, tavo tėvo Dovydo Dievas: girdėjau tavo maldą ir tavo ašaras mačiau. Pagydysiu tave: po trejeto dienų tu jau pajėgsi nueiti į VIEŠPATIES šventyklą, – penkiolika štai metų aš pridėsiu prie tavųjų dienų! 6 Be to, tave ir šitą miestą nuo Asirijos karaliaus išgelbėsiu. Aš būsiu skydas šitam miestui!'“
Pradžios Knyga
(Pr 13, 12-18)
12 Abromas apsigyveno Kanaano krašte, o Lotas įsikūrė tarp Lygumos miestų ir pasistatė savo palapines prie Sodomos. 13 O Sodomos gyventojai buvo nedori ir labai nusidėję VIEŠPAČIUI. 14 Lotui atsiskyrus, VIEŠPATS tarė Abromui: „Dabar pakelk akis ir pasižiūrėk iš tos vietos, kurioje stovi, į šiaurę ir į pietus, į rytus ir į vakarus, 15 nes visą kraštą, kurį matai, amžinai atiduosiu tau ir tavo palikuonims. 16 Padarysiu tavo palikuonis gausius tarsi žemės dulkės. Jei kas galėtų suskaityti žemės dulkes, tai ir tavo palikuonys galėtų būti suskaityti. 17 Pakilk, pereik išilgai ir skersai kraštą, nes tau jį atiduosiu“. 18 Abromas išardė savo palapinę ir nusikėlė gyventi prie Mamrės ąžuolų, arti Hebrono. Ten jis pastatė VIEŠPAČIUI aukurą.
Patarlių knyga
(Pat 14, 27-35; 15, 1-4)
27 Pagarbi VIEŠPATIES baimė yra gyvenimo šaltinis, kad žmogus galėtų išvengti mirtinų pinklių. 28 Karaliaus didybė – gausi tauta; be tautos valdovas yra niekas. 29 Kas lėtai supyksta, turi daug supratimo, o kas yra ūmaus būdo, išaukština kvailumą. 30 Ramus protas duoda kūnui gyvastį, o pavydas pūdo kaulus. 31 Kas skriaudžia vargšą, įžeidžia jo Kūrėją, o kas pasigaili beturčio, teikia jam garbę. 32 Nedoras žmogus pražūva per savo nedorumą, o teisusis yra saugus dėl savo dorumo. 33 Išmintis ilsisi protingo žmogaus širdyje, bet kvailieji jos nepažįsta. 34 Teisumas išaukština tautą, o nuodėmė ją žemina. 35 Sumaniam tarnui suteikiama karaliaus malonė, niekam tikęs jo pyktį užsitraukia. 15. 1 Švelnus atsakymas nuramina pyktį, o šiurkštus žodis sukelia įniršį. 2 Išmintingųjų liežuvis dalija žinojimą, o kvailųjų burna išlieja kvailumą. 3 Dievo akys yra visur, jos stebi blogus ir gerus žmones. 4 Švelnus liežuvis yra gyvybės medis, o suktas – versmė beprotybės.